Kazys Boruta

„Brangink gyvenimo žiedus: jie antrąkart nežydi.”

Kazys Boruta — XX a. rašytojas, vertėjas, lietuvių literatūros klasikas, ekspresionistinio, energingos intonacijos eilėraščio tipo, novatoriškų folklorinių romanų pradininkas, Lietuvos Raudonojo kryžiaus premijos laureatas, lietuvių rašytojų draugijos narys. Literatūrologai šį autorių apibūdina kaip maištingos prigimties antikonformistą, nusistačiusį prieš bet kokią priespaudą ir diktatūrą. Už vadovavimą Studentų socialistų draugijos surengtam mitingui jaunystės laikais K. Boruta netgi buvo pašalintas iš universiteto, o už tolimesnę antisovietinę veiklą — nuteistas ir ištremtas į Sibirą. Po to autorius ilgai negalėjo publikuoti savo kūrybos, net vertimus pasirašinėjo svetimomis pavardėmis. Šį kūrėją ypač išpopuliarino romanai „Mediniai stebuklai”, „Baltaragio malūnas”, knygos vaikams „Dangus griūva", „Kiškio dovanos". Pagal „Baltaragio malūną" sukurtas pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka”, tapęs klasikos šedevru.

Biografija

Jaunystė ir studijų metai

• Gimė 1905 m. sausio 6 d. Kūlokuose, Liudvinavo valsčiuje.

• I pasaulinio karo metais gyveno Maskvoje, mokėsi gimnazijoje. 

• 1918 m. grįžo į Lietuvą. 

• Mokslą tęsė Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje.

• Nuo 1920 m. mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje. Dalyvavo aušrininkų veikloje. 

• 1924 m. už dalyvavimą Gegužės 1-osios demonstracijose iš seminarijos pašalintas. Egzaminus išlaikė eksternu. 

• 1924–1926 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių Mokslų fakultete studijavo lietuvių kalbą, literatūrą ir istoriją.

• 1925 m. buvo suimtas už leidinyje „Draugas jauniems“ išspausdintus Gegužės 1-osios šūkius. Buvo priverstas emigruoti į užsienį.

• 1926 m. išvyko į Austriją. Įstojo į Vienos universiteto Filosofijos fakultetą. Studijavo literatūrą, filosofiją ir istoriją. 

• 1927 m. vasarą atostogų Lietuvoje metu buvo suimtas ir paleistas su sąlyga, kad išvyks iš šalies. 

• 1927 m. pasitraukė į Latviją. Įsitraukė į lietuvių socialdemokratų emigrantų veiklą.

• 1928 m. Rygoje išleido almanachą „Audra“. 

• 1928 m. ištremtas iš Latvijos.

• 1928–1930 m. Vienoje tęsė literatūros ir filosofijos studijas. Bendradarbiavo žurnale „Trečias frontas“. 

• 1930 m. persikėlė į Berlyną.

• 1931 m. grįžo į Lietuvą. 

• 1932 m. redagavo literatūrinį almanachą „Darbas“. 

• 1933 m. buvo suimtas už nelegalią politinę veiklą ir nuteistas 4 metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Kalėjo Kauno ir Marijampolės kalėjimuose. 

• 1935 m. Lietuvių rašytojų draugijos pastangomis amnestuotas.

• 1938 m. išrinktas Lietuvos rašytojų draugijos sekretoriumi. 

Karo metai ir gyvenimo pabaiga

• 1940 m. redagavo žurnalą „Dienovidis“. 

• 1940 m. susirinkusį prosovietinį Liaudies Seimą K. Boruta pasveikino eilėmis. Jis sukūrė frazę „Parvežti į Lietuvą Stalino saulę“.

• Nuo 1941 m. gyveno Vilniuje. Dirbo Mokslų akademijos Literatūros muziejaus vedėju, dalyvavo menininkų klubo ir Rašytojų sąjungos veikloje. Karo metais dirbo Lietuvių literatūros institute, saugojo lituanistikos rankraštinį fondą, išgelbėjo nuo sunaikinimo Adomo Mickevičiaus rankraščius, padėjo gelbėti žydus. Baigiantis karui priverstinai buvo varomas į Vokietiją.

• 1946 m. suimtas Onos Lukauskaitės-Poškienės bute NKVD įrengtoje pasaloje. Nuteistas 5 metams už tai, kad žinojo apie jos laišką popiežiui ir nepranešė. Žmonos Jadvygos dėka, kalėjo Rasų kalėjime Vilniuje ir nebuvo išsiųstas į Sibirą. 

• 1946 m. pateikė amnestijos prašymą. 

• 1949 m. amnestuotas ir paleistas iš kalėjimo. Po išlaisvinimo ilgai negalėjo publikuoti savo kūrybos. Net vertimus pasirašinėjo svetimom pavardėm. 

• 1965 m. suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.

• Mirė 1965 m. kovo 9 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.

Kūrybos bruožai

K. Boruta savo tekstuose aukštino tas pačias vertybes, kuriomis vadovavosi ir gyvenime. Jam svarbi buvo vidinė žmogaus laisvė, naujų tiesų ieškojimas, siekių maksimalizmas, romantinis polėkis, neprisitaikymas. 

Rašytojo eilėraščiai grįsti ekspresionizmu. Juose gausu tokių elementų kaip įtūžis, maištas, protestas. Ne veltui K. Boruta dažnai naudoja tuos pačius vėjo ir vėtros motyvus. 

K. Borutos eilėraščių lyrinis subjektas paprastai yra lietuviškas bernas. Jis kalba šiurkščiai, bet atvirai. Drąsiai kritikuoja politines bei socialines Lietuvos problemas.