Taip skamba krintantys

J. G. Vásquezo romano Kolumbija – ne tik grifų sparnų išraižytos Andų aukštumos, bet ir šiandieninės Bogotos urbanistinis peizažas; ne tik pončais apsitaisę, medinėmis lazdutėmis stuksenantys prieškario senjorai, bet ir ištisa narkotikų maro apimta kolumbiečių karta: dešimtmečius vykdomos „didžiosios žmogžudystės“ (politikų, žurnalistų, žmogaus teisių aktyvistų), krintantys lėktuvai, miestą drebinančios bombos; ne tik Pablo Escobaro Medeljino kartelis, bet ir hipiškos klajonės tarp JAV, įsitraukusių į Vietnamo karą, ir Kolumbijos, įsivėlusios į kokaino karą, kuris visiems laikams pakeitė šalį.

„Tokie serialai kaip „Breaking Bad“ mus išmokė, kaip įsivaizduoti narkotikų prekybą. Tačiau Vásquezas yra paruošęs mums visai kitokią istoriją. Rašytojas pateikia dviejų jaunų žmonių gyvenimus... narkotikų karo ištakas ir dosnios Taikos korpuso savanorės nusivylimą... Jis mums leidžia patirti garsą, kaip krinta lėktuvai, krinta pašauti kūnai, griuvėsiais virsta gyvenimai. Jis mums pateikia patį patraukliausią Lotynų Amerikos romaną, kurį teko skaityti po Roberto Bolaño 2666. <...> Vásquezas yra nuostabus stilistas: jis sugeba pokalbį pripildyti kunkuliuojančios įtampos, užleistą zoologijos sodą gali paversti į nacionalinį memento mori. Tačiau pagrindinis autoriaus tikslas nėra suteikti adrenalino. Jis susikoncentruoja į tai, kaip istorija įsiveržia į veikėjų emocinį spektrą. Jis suteikia išlavintą malonumą: viziją, kaip narkotikai pakirto kartą – vieną nuolankų gyvenimą po kito.“
 

Edmundas Whiteʼas romaną pavadino requiem gyviesiems: „Nuostabus romanas, atmetantis vyresniojo tėvynainio Márquezo ryškias spalvas bei mitines transformacijas ir, pasirenkantis šaltą, niūrią Bogotos poeziją bei tylią jaunos meilės įtampą. Romanas artimesnis urugvajiečių genijaus, Juano Carloso Onetti, noir paletei.“