Kaukė – tai istorija, mūsų kuriama apie save. Geriausia toji, kurią ne kiti primeta, o patys išsirenkame. Jei istorija erzina, tai gali būti ženklas, kad vaidmuo netinkamas, reikia keisti. O kartais geriau palaukti, elgtis kaip moliuskui, kuris erzinančią smėlio smiltelę padengia perlamutru. Taip svetimkūnis galiausiai tampa perlu.
Tegu tavo rašymas tampa perlo virsmo istorija. Rašyk, tyrinėk savo svetimkūnius – kaukes, susivok, kas yra tas, kuris slepiasi po jomis.
Tegu rašymas būna iššūkis be iššūkio. Stenkis, bet nepersistenk. Netiesa, kad rašyti reikia kiekvieną dieną, o kitaip nėra ko pradėti. Rašymas – tai ne dantų valymas, nieko nenutiks, jei kartą kitą ar net kelis praleisi.
Japonai sako, kad mes turime tris veidus. Pirmąjį veidą rodome pasauliui. Antrąjį – artimiausiems ir mylimiausiems, draugams ir šeimos nariams. Trečiojo veido nerodome niekam. Būtent jis ir yra mūsų tikrasis veidas.
Kas tu esi, kai į tave žiūri, ir kas esi, kai esi vienas? Ar tai vienas ir tas pats aš, o gal verta aiškintis, kas yra kas?
Ar tau reikia kaukės, kad drįstum sakyti tiesą? Tik tu žinai atsakymą. Bet ar sugebi jį išgirsti?
Eva Tombak – rašytoja, jogos praktikė ir srautinio rašymo dėstytoja. „Atia, kaukės. 33 akistatos su savimi“ – jau antrasis jos kūrinys, 2020 metais išleistas leidyklos „VAGA“. Pirmasis pasirodė „Minčių žvėrynas“.
