Dieviškoji komedija

Tobuliausios formos poema, vienas didžiųjų pasaulio literatūros kūrinių buvo parašyta italų kalba maždaug 1308-1321 m. „Dieviškoji komedija“, itališkai La divina commedia, yra padalinta į tris pagrindines dalis: „Pragaras“, „Skaistykla“ ir „Rojus“. Kūrinyje pats autorius Dante Alighieri pradeda kelionę iš tamsos ir klaidos į dieviškosios šviesos apreiškimą, kuris baigiasi Dievo palaiminguoju regėjimu. Kelionėje jį lydi romėnų poetas Vergilijus, kuris yra žmogiškojo pažinimo įsikūnijimas.

Manoma, kad būdamas vos 9 metų, Dantė išvydo Beatričę Potinari, kuri vėliau tapo jo kūrybos mūza ir įkvėpėja. Būsimasis poetas Beatričę mylėjo idealia viduramžių riterių meile – iš tolo, niekada jos neužkalbinęs. Mergina net nežinojo apie garbintojo jausmus, tačiau visam gyvenimui tapo jo moters idealu. Knygoje Beatričė įkūnija malonės suteiktą dieviškųjų paslapčių pažinimą, ir veda Dantę per vienas po kito kylančius dangaus lygmenis.