Pats sau nepažįstamas

Kūryba man turėjo kitą reikšmę: ji mane išgelbėjo po ilgo suglebimo, po jaunystės nostalgijos laikotarpio. Kai jau buvau save „užmiršęs“, kai, rodos, nieko jau iš savęs nelaukiau, netikėtai prasimušiau iš vidaus, iš kažkokios nykios užmaršties – pats sau beveik nepažįstamas. Tai man yra mįslė. Tačiau tam buvau pasiruošęs literatūriškai – beveik sąmoningai. Tik iš anksto nežinojau – kam? Paskui, rašydamas eilėraščius, atpažinau užmirštus žmones (Onulė, Kukutis, Žuvelis), baimę, tylą. Jau kažkur sakiau, kad poezija – keista atmintis, o gal kerštas, kad kartais nuslopini savyje atmintį ar išsižadi tave supusių, išauginusių, kalbėt ir jaust išmokiusių žmonių. Aš norėjau jiems padėkot...

Pažvelgęs į tą iš atminties rūkų per kūrybą išnirusią realybę, aš pradedu jausti net kažkokią prietaringą baimę: štai buvę artimieji, kaimas, tarmė pasirenka tave atstovauti jiems visuotiniame pasaulio teisme... Marcelijus Martinaitis