Už vėjo tuščia

„Augau mažame Lyduvėnų kaime prie Dubysos, brendau Panevėžyje prie Nevėžio, dabar gyvenu prie Neries Vilniuje, į kurį grįžau po pustrečių metų savanoriškos tremties Marijampolėje prie Šešupės. Tikriausiai iš čia mano poezijoje tiek daug upių, vandens ir žuvų“ – Lukas Miknevičius.

„Luko Miknevičiaus eilėraščiuose nėra išmokstamo poetiškumo gražmenų ir purslų. Jis kalba apie tai, kas tikra, ir kalba santūriai, lakoniškai. Vaikšto tuose šiandieninės poezijos laukuose, kuriuose gali susitikti Giedrę Kazlauskaitę, Mindaugą Nastaravičių.

Debiutinės knygos dažnai yra kūrybos pradžios tarpsnio visokių bandymų ir motyvų rinktinukės. Suprantamas dalykas. Ir L. Miknevičiaus rinkinyje šio ypatumo ženklų esama. Bet kai kas netikėta. Yra vyraujantis, knygos visumą aprėpiantis motyvas. Maždaug taip: šiame pasaulyje, mielas žmogau, nelabai ką bepakeisi. Tokie suvokimai paprastai ne jaunų, o garbaus amžiaus poetų duona. Jaunieji labiau linkę vaizduotis, kad viską pagerins.

Luko Miknevičiaus debiutas atrodo užtrukęs ir šiek tiek netikėtas, nes pastaraisiais metais neteko matyti didesnių jo publikacijų, ryškių pasirodymų. Gal tai ir rimta, teisinga: manęs nėra, kol nesusiklostė verta knyga. Dabar susiklostė.“ – knygos redaktorius Valentinas Sventickas.

Leidyklos skelbtame „Pirmosios knygos“ konkurse 2019 m. Lukas Miknevičius laimėjo pirmąją vietą poezijos kategorijoje.