Immanuel Kant

„Dailusis menas galimas tik kaip genijaus kūrinys.”

Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) — Apšvietos epochos filosofas, kuris ir šiomis dienomis yra laikomas vienu geriausių visų laikų Vakarų mąstytojų. I. Kantas gimė 1724 m. Prūsijoje, Jono Jurgio Kanto ir Onos Reginos Kant šeimoje, mokėsi Frydricho kolegijoje, Karaliaučiaus universitete, kuriame iki senatvės ėjo profesoriaus, rektoriaus pareigas. Jo žymiausias darbas — „Grynojo proto kritika“ — aiškina, kaip individo protas ir patirtis sąveikauja su mintimis ir supratimu. Taip pat I. Kantas parašė kūrinius „Praktinio proto kritika“, „Antropologija pragmatiniu požiūriu“ bei „Apie pedagogiką“. Šiandien jo darbai vis dar daro didelę įtaką etikoje, estetikoje, politinėje filosofijoje ir kitose srityse.

Biografija

• Gimė 1724 m. Karaliaučiuje, tuometinėje Rytų Prūsijoje, dabar priklausančioje Rusijai. Kukliai gyvenusio arklininko šeimoje. Vaikystėje Kantas buvo išsiųstas mokytis į pietistų mokyklą. Sulaukęs šešiolikos, įstojo į Karaliaučiaus universitetą, dar vadinamą Albertina, kur susidomėjo filosofija.

• Kai po šešerių metų baigė studijas, jis neturėjo finansinių galimybių iš karto tęsti akademinės karjeros. Todėl kelerius metus dirbo privačiu korepetitoriumi. Sulaukęs 31 metų, gavo nemokamą privataus docento vietą universitete. Vidutiniškai dvidešimt valandų per savaitę skaitė paskaitas įvairiais klausimais. Įskaitant logiką, metafiziką, matematiką ir fizinę geografiją. I. Kantas ne tik dėstė vyraujančią Wolffo ir Leibnico filosofiją, bet ir įtraukė idėjas iš užsienio. Ypač didelę įtaką I. Kanto mąstymui padarė Davidas Hume'as (1711-1776) ir Jeanas-Jacques'as Rousseau (1712-1778). Mintimis apie šiuos mąstytojus jis dalijosi su savo mokiniais. Per pirmuosius karjeros Albertinoje dešimtmečius I. Kantas paskelbė keletą reikšmingų esė. Nors šios esė nebuvo tokios įtakingos kaip vėlesni jo darbai, jose jau buvo jo kritinės filosofijos užuomazgų.

• Dirbdamas Albertinos universitete, I. Kantas turėjo griežtą savidiscipliną. Sakoma, kad jo rutina buvo tokia griežta, jog kaimynai laikrodžius nustatydavo pagal jo popietinių pasivaikščiojimų laiką. Juos jis praleido tik kartą – tą dieną, kai atrado Jeano-Jacques'o Rousseau „Emilę“. Ši savidisciplina jam pasitarnavo, nes leido sutelkti visas jėgas į savo minties vystymą. Nepaisant ypatingo rutinos reguliarumo, I. Kantas gyveno aktyvų socialinį gyvenimą. Jį pažinoję žmonės apibūdino jį kaip energingą pašnekovą ir patrauklų lektorių. Jis dažnai rengdavo pobūvius namuose. Buvo žymi Karaliaučiaus visuomeninės scenos figūra.

• Pirmąjį svarbų veikalą – „Grynojo proto kritiką“ – I. Kantas paskelbė tik 1781 m. Būdamas 57 metų amžiaus. Ši knyga buvo daugiau kaip dešimtmetį trukusių apmąstymų, per kurį jis daugiau nieko reikšmingo nepaskelbė, rezultatas. Veikalas greitai įtvirtino jo reputaciją visoje Europoje ir pradėjo laikotarpį, kai I. Kantas išleido spaudai pačius ilgaamžiškiausius savo kūrinius. Per kitą dešimtmetį pasirodė antrasis „Grynojo proto kritikos“ leidimas, „Praktinio proto kritika“ (1788). Šie darbai, kartu sudarantys I. Kanto kritinę filosofiją, užtikrino tarptautinę šlovę ir ėmė dominuoti Vokietijos filosofijoje. I. Kantas ir toliau kūrė reikšmingus darbus iki pat 1790-ųjų.

• Paskutinė oficiali Kanto paskaita įvyko 1796 m. Jis mirė 1804 m. vasario 12 d.

Kūrybos bruožai

Kadangi I. Kantas nepateikia savo minčių aiškiai ir glaustai, jis linkęs kartoti kiekvieną teiginį. Mažiausiai pusę tuzino kartų. Kaskart vartodamas šiek tiek kitokią terminologiją. Pasikartojančios parafrazės rezonuoja viena su kita ir sąlygoja viena kitą. Tai lemia savotišką gelmės aiškumą. Tarsi du vaizdai, po vieną kiekvienoje akyje. Iš pradžių neryškiai persidengia. Paskui susidaro stereoskopinis gelmės fokusas. Trečias vaizdas. Jis užgožia kitus du. I. Kanto atveju yra daugiau nei dvi persidengiančios dalys. Taigi (tarsi) daugiau gelmės dimensijų.

Šis daugialypės gelmės efektas yra svarbus. Daugelis I. Kanto (binarinių) skirtumų yra tokie subtilūs ir svarbūs, kad jų neįmanoma išreikšti kitaip. Tai – priešpriešos tarp determinuojančio ir reflektyvaus proto naudojimo. Tarp konstitucinių ir reguliuojančių idėjų. Binarinės opozicijos, kurios pasirodo esančios ne visai binarinės dėl to, kad jos persmelkia viena kitą arba susiduria tarpusavyje ribose. Jos yra tokios pat neryškios ir miglotos, kaip ir absoliučios bei neperžengiamos. I. Kantas nei palaiko binarines ribas, nei jas dekonstruoja. Eina plona linija tarp šių dviejų tendencijų. Tai yra jo perkrauto ir neįvaldyto prozos stiliaus padarinys.