Jean-Paul Sartre

„Įsipareigojimas yra veiksmas, o ne žodis.“

Jean-Paul Charles Aymard Sartre (1905 – 1980) – viena svarbiausių egzistencializmo filosofijos (ir fenomenologijos) figūrų, prancūzų dramaturgas, romanistas, scenaristas, politinis veikėjas, biografas ir literatūros kritikas. Jo darbai padarė ir tebedaro įtaką sociologijai, postkolonijinei teorijai ir literatūrologijai. 1964 m. jam paskirta Nobelio literatūros premija, nors J. Sartre‘as bandė jos išvengti, teigdamas, kad visada atsisakydavo oficialių apdovanojimų ir kad rašytojas neturėtų leisti, kad jį paverstų institucija. Susipažinti su autoriaus mintimis padės jo knygos: „Egzistencializmas – tai humanizmas“, „Žodžiai“.

Biografija

• Gimė 1905 m. birželio 21 d. Paryžiuje.

• 1924 – 1929 m. studijavo aukštojoje mokykloje.

• 1931 m. tapo filosofijos profesoriumi. 

• Gavęs Prancūzų instituto stipendiją, 1932 m. Berlyne studijavo Edmundo Husserlio ir Martino Heideggerio filosofiją. 

• Dėstė Havre, o vėliau Laone, 1937 – 1939 m. dėstė Pasteuro licėjuje Paryžiuje. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos gyveno kaip nepriklausomas rašytojas.

• Nors išleistos ankstyvosios, daugiausia psichologinės studijos „Įsivaizdavimas“ (pranc. „L'Imagination“, 1936), „Emocijų teorijos metmenys“ (pranc. „Esquisse d'une théorie des émotions“, 1939) ir „Įsivaizdavimas: vaizduotės psichologija“ (pranc. „L'Imaginaire: psychologie phénoménologique de l'imagination“, 1940) liko palyginti nepastebėtos, pirmasis J. Sartre'o romanas „Pykinimas“ (pranc. „La Nausée“, 1938) bei apsakymų rinkinys „Siena ir kitos istorijos“ (pranc. „Le Mur“, 1938) iškart atnešė jam pripažinimą ir sėkmę. Šiuose kūriniuose dramatiškai išreikštos ankstyvosios J. Sartre'o egzistencialistinės susvetimėjimo ir įsipareigojimo bei išsigelbėjimo per meną temos.

• Jo pagrindinis filosofinis veikalas „L'Etre et le néant“ (pranc. „Būtis ir nebūtis“, 1943) yra didžiulis būties sampratos struktūrizavimas, iš kurio kilo didžioji dalis šiuolaikinio egzistencializmo. Egzistencialistinis humanizmas, kurį J. Sartre'as propaguoja populiarioje esė „L'Existentialisme est un humanisme“ (liet. „Egzistencializmas yra humanizmas“, 1946), įžvelgiamas romanų serijoje „Les Chemins de la Liberté“ (liet. „Keliai į laisvę“, 1945 – 1949).

• J. Sartre'as bene geriausiai žinomas kaip dramaturgas. Romane „Les Mouches“ (liet. „Musės“, 1943) jaunojo žudiko laisvė priešinama su Jupiterio bejėgiškumu, o „Huis Clos“ (liet. „Be išėjimo“, 1947) pragaras iškyla kaip žmonių bendrumas.

• J. Sartre'as daug dėmesio skyrė literatūros kritikai, parašė studijas apie Baudelaire'ą (1947) ir Jeaną Genet (1952). 1964 m. pasirodė jo paties vaikystės biografija „Les Mots“ (liet. „Žodžiai“).

• Mirė 1980 m. balandžio 15 d. Paryžiuje nuo plaučių edemos. Jis nenorėjo būti palaidotas Père-Lachaise kapinėse tarp motinos ir patėvio, todėl buvo susitarta, kad rašytojas bus palaidotas Montparnaso kapinėse. Per jo laidotuves šeštadienį, balandžio 19 d., į Monparnaso bulvarą palydėti karsto suėjo 50 000 paryžiečių. 

Kūrybos bruožai

J. Sartre'as yra vienas tų rašytojų, kuriems ryžtinga filosofinė pozicija yra jų meninės būties centras. Nors J. Sartre'as sėmėsi iš daugelio šaltinių, pavyzdžiui, E. Husserlio laisvos, visiškai intencionalios sąmonės idėjos ir M. Heideggerio egzistencializmo, jo suformuluotas ir išpopuliarintas egzistencializmas yra originalus. Šios filosofijos ir jos autoriaus populiarumas pasiekė kulminaciją keturiasdešimtaisiais metais, o J. Sartre'o teoriniai veikalai, taip pat jo romanai ir pjesės yra vienas pagrindinių šiuolaikinės literatūros įkvėpimo šaltinių. 

Autoriaus filosofiniame požiūryje ateizmas priimamas kaip savaime suprantamas dalykas. Žmogus pasmerktas laisvei, laisvei nuo bet kokio autoriteto, kurio jis gali stengtis išvengti, iškraipyti ir paneigti, bet su kuriuo turės susitaikyti, jei norės tapti moraline būtybe. Žmogaus gyvenimo prasmė nėra nustatyta prieš jo egzistavimą. Pripažinus laisvę, žmogus turi pats sukurti šią prasmę, turi įsipareigoti vaidmeniui šiame pasaulyje, turi įsipareigoti savo laisvei. Ir šis mėginimas save įprasminti yra bevaisis be kitų solidarumo. Išvados, kurias rašytojas padarė iš šios pozicijos, išdėstytos straipsnyje „Qu'est-ce que la littérature?“ (liet. „Kas yra literatūra?“, 1948): literatūra nebėra nei veikla sau pačiai, nei pirmiausia veikėjų ir situacijų aprašinėjimas, bet jai rūpi žmogaus laisvė ir jos (bei autoriaus) įsipareigojimas. Literatūra yra įsipareigojusi; meninė kūryba yra moralinė veikla.

J. Sartre'as sėkmingai rašė įvairiais būdais ir įnešė svarų indėlį į literatūros kritiką bei literatūrinę biografiją. Jo pjesėse gausu simbolikos, ji pasitarnauja kaip filosofijos perteikimo priemonė. Geriausiai žinomoje pjesėje „Huis-clos“ (liet. „Be išėjimo“) yra garsioji eilutė „L'enfer, c'est les autres“, paprastai verčiama taip: „Pragaras – tai kiti žmonės.“ Svarbiausias J. Sartre'o grožinės literatūros kūrinys buvo trilogija „Keliai į laisvę“ (pranc. „Les Chemins de la Liberté“), kurioje vaizduojama, kaip Antrasis pasaulinis karas paveikė autoriaus idėjas. Tokiu būdu pateikiamas mažiau teorinis ir labiau praktinis požiūris į egzistencializmą.

Nepaisant jų, kaip polemistų, romanistų, adaptuotojų ir dramaturgų, panašumų, J. Sartre'o literatūriniai kūriniai buvo priešpastatomi, dažnai menkinamai, Albert Camus kūrybai. 1948 m. Romos katalikų bažnyčia netgi įtraukė J. Sartre'o kūrybą į „Index Librorum Prohibitorum“ (liet. „Draudžiamų knygų sąrašą“).