Juozas Urbšys

„Įdomus sutapimas. Kai Ribbentropas pateikė ultimatumą dėl Klaipėdos krašto atplėšimo ir kai aš pasakiau, kad turiu vykti į Kauną pranešti apie jį savo vyriausybei, tai panašiai, kaip dabar Molotovas, tada Ribbentropas siūlė man gauti telefonu savo vyriausybės įgaliojimus ultimatumui priimti.“

Juozas Urbšys (1896 – 1991) – vertėjas, karininkas, politinis kalinys, Lietuvos Respublikos diplomatas, grožinės literatūros vertėjas. 1938 – 1940 m. paskutinysis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras. J. Urbšys patirtimi dalinasi knygoje „Lietuva lemtingaisiais 1939 – 1940 metais. Atsiminimai“ (1988).

Biografija

• Gimė 1896 m. vasario 29 d. Šeteniuose, Kėdainių rajone.

• 1905 – 1907 m. gyveno Zaosėje. 

• 1907 – 1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje. 

• Nuo 1915 m. studijavo Rygos politechnikos institute. Pirmojo pasaulinio karo metais institutas perkeltas į Maskvą. 

• 1916 m. mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. 

• 1917 m. baigė Čiugujevo karo mokyklą, kovojo Pirmajame pasauliniame kare. 

• Po Spalio revoliucijos dirbo Sovietų Rusijos Darbo liaudies komisariate.

• 1918 m. grįžo į Lietuvą. 

• 1919 – 1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Panevėžio batalione, paskui tapo Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininko padėjėjas. Išėjęs į kariuomenės atsargą dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. 

• 1922 – 1927 m. konsulinio skyriaus vedėjas Berlyne.

• 1927 – 1933 m. pirmasis sekretorius, pasiuntinybės patarėjas Paryžiuje.

• 1933 – 1934 m. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Rygoje. 

• Nuo 1934 m. Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Kaune.

• Nuo 1936 m. Užsienio reikalų ministerijos generalinis direktorius. 

• 1938 – 1940 m. užsienio reikalų ministras.

• 1940 m. su žmona Marija ištremtas į Tambovą. Kalintas Tambovo, Saratovo, Ivanovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Vladimiro kalėjimuose. 

• 1943 – 1944 m. Josifui Stalinui nusiuntė 2 memorandumus, kuriuose kalbėta apie reikalingumą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę. 

• 1952 m. nuteistas 25 m. kalėjimo. 

• 1954 m. į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui ir peržiūrėjus bylas paleistas iš kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą. Tų pačių metų rugpjūtį amnestuotas. Su žmona apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje. Negavęs kito darbo, 2 metus dirbo kasininku pirtyje.

• 1956 m. grįžo į Lietuvą. 

• 1959 m. po žmonos mirties prižiūrėtas brolio dukters Marijos, mėgo lankytis Ąžuolyne, Pažaislyje, Panemunės šile.

• 1963 m. vyko į Rytų Berlyną, kur buvo liudininkas vokiečių nacisto Hanso Globkės byloje.

• Mirė 1991 m. balandžio 30 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Kūrybos bruožai

J. Urbšys buvo ne tik diplomatas bei politikas, bet ir literatas bei vertėjas. Dar 1921 m. pradėjo bendradarbiauti Lietuvos ir užsienio spaudoje, rengė straipsnius politinėmis, socialinėmis, kultūros temomis. Tapęs diplomatu ėmėsi vertėjauti. Puikiai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, lenkiškai, rusiškai. Tarpukario metais išvertė prancūzų rašytojo George‘o Duhamel‘o romaną „Salavino dienoraštis“ (1930), po 1956 m. toliau vertė Prancūzijos literatūros klasiką: Gustave‘o Flaubert‘o „Jausmų ugdymą“ (1959), Allain-Rene Le Sage‘o „Šlubą velnią“ (1961), Romain‘o Rolland‘o „Kolą Brenjoną“ (1966), Molière‘o „Tartiufą“, „Šykštuolį“, „Miestelėną-bajorą“, „Tariamą ligonį“ ir kitas komedijas (1967), Abbé‘o Prévost‘o „Manoną Lesko“ (1968), Pierre‘o de Beaumarchais‘o „Figaro vedybas“ (1972). Atgimimo metais išleido „Lietuvą lemtingaisiais 1939 – 1940 metais“ (1988) ir „Atsiminimus“ (1988).