Platonas

Rūpindamiesi kitų laime, surandame ir savąją.

Platonas — graikų filosofas, fundamentalių filosofinių idėjų kūrėjas, žymių veikalų ir traktatų autorius, Sokrato mokinys, gyvenęs 422-347 m. pr. m. e. Itin gerbė savo mokytoją, laikė jį autoritetu, todėl visi Platono kūriniai yra parašyti dialogo forma — tarsi kreipimasis į Sokratą. Be to, yra išlikę įrodymų, jog Platonas buvo meniškos sielos žmogus: tapė, muzikavo, kūrė poeziją. Jautė pedagoginį pašaukimą: Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, kurioje ugdė žymųjį savo mokinį Aristotelį. Vienas reikšmingiausių Platono darbų - Valstybė.

Biografija

• Gimė apie 428 m. pr. m. e., paskutiniais Periklio Atėnų aukso amžiaus metais. Iš abiejų pusių jis buvo kilęs iš kilmingos atėniečių giminės. Jo tėvas Aristonas mirė, kai Platonas buvo vaikas. Jo motina Perikėja ištekėjo už politiko Pirilampo. Platonas augo Peloponeso karo (431-404 m.) laikotarpiu. Tapo pilnametis maždaug tuo metu, kai Atėnai galutinai pralaimėjo Spartai ir kilo politinis chaosas. Filosofijos, poezijos ir gimnastikos jį mokė iškilūs Atėnų mokytojai, tarp jų ir filosofas Kratilas.

• Jaunasis Platonas tapo atsidavusiu Sokrato sekėju. Jis buvo vienas iš jaunuolių, kuriuos Sokratas pasmerkė už tariamą sugedimą. Platono prisiminimai apie Sokrato filosofiją ir nepaliaujamo klausinėjimo stilių, vadinamąjį sokratiškąjį metodą, tapo jo ankstyvųjų dialogų pagrindu. Istorikai Platono dialogus kartu su „Apologija“, jo rašytiniu pasakojimu apie Sokrato teismą, laiko tiksliausiu prieinamu vyresniojo filosofo, nepalikusio jokių savo rašytinių veikalų, paveikslu.

• Po Sokrato priverstinės savižudybės Platonas 12 metų keliavo po pietų Italiją, Siciliją ir Egiptą. Mokėsi pas kitus filosofus, tarp jų pas mistinio matematiko Pitagoro pasekėjus, įskaitant Teodorą iš Kirėnės (Teodoro spiralės arba Pitagoro spiralės kūrėją), Architą iš Tarentumo ir Echekratą iš Flijo. Platonas, būdamas tarp pitagoriečių, susidomėjo matematika.

• Platono formų teorijai, teigiančiai, kad mums pažįstamas fizinis pasaulis tėra tik tikrojo pasaulio šešėlis, didelę įtaką padarė Parmenidas ir Zenonas iš Elejos. Abu jie yra Platono dialogo „Parmenidas“ veikėjai.

• Platonas visą gyvenimą palaikė santykius su Sirakūzų valdančiąja šeima. Ji vėliau prašė jo patarimo, kaip reformuoti miesto politiką.

• Apie 387 m. 40-metis Platonas grįžo į Atėnus ir graikų didvyrio Akademo giraitėje, esančioje už miesto sienų, įkūrė filosofinę mokyklą. Akademijoje po atviru dangumi jis skaitė paskaitas studentams, susirinkusiems iš viso graikų pasaulio (devyni dešimtadaliai jų buvo ne iš Atėnų). 

• Daugelis Platono raštų, ypač vadinamieji vėlyvieji dialogai, atsirado jam ten dėstant. Įkurdamas Akademiją Platonas peržengė Sokrato, kuris niekada nesteigė mokyklos ir kvestionavo pačią mokytojo gebėjimo perteikti žinias idėją, priesakus.

• Aristotelis atvyko iš Šiaurės Graikijos ir prisijungė prie Akademijos būdamas 17 metų. Studijavo ir dėstė joje paskutinius 20 Platono gyvenimo metų. Platonas mirė Atėnuose ir tikriausiai buvo palaidotas Akademijos teritorijoje.

• Po Platono mirties Akademija klestėjo beveik tris šimtmečius. 86 m. pr. m. e. romėnų generolas Sulla apiplėšė Atėnus. 86 m. pr. m. e. Bizantijos imperijoje ir islamo pasaulyje Platonas buvo nuolat skaitomas. Tačiau krikščioniškuosiuose Vakaruose jį nustelbė Aristotelis. Tik Renesanso epochoje tokie mokslininkai kaip Petrarka atgaivino Platono mintis. Ypač jo logikos ir geometrijos tyrinėjimus. Williamas Wordsworthas, Percy Shelly ir kiti XIX a. romantizmo atstovai filosofinę paguodą rado Platono dialoguose.

Kūrybos bruožai

Išskyrus abejotinos kilmės laiškų rinkinį, visi išlikę Platono raštai yra dialogo formos. Sokratas figūruoja visuose, išskyrus vieną. Platono 36 dialogai skirstomi į ankstyvuosius, viduriniuosius ir vėlyvuosius. Jų chronologiją lemia stilius ir turinys, o ne konkrečios datos. 

Ankstyviausiuose Platono dialoguose giliai nagrinėjamas Sokrato dialektinis idėjų ir prielaidų skaidymo bei analizės metodas. „Euthpiro“ dialoge Sokratas nesibaigiančiais klausimais priverčia religijos žinovą suvokti, kad jis nesupranta, ką reiškia „pamaldumas“. Tokia analizė pastūmėjo jo mokinius grumtis su vadinamosiomis platoniškomis formomis – neišreiškiamais tobulais modeliais (tiesa, grožiu, tuo, kaip turėtų atrodyti kėdė), pagal kuriuos žmonės vertina daiktus ir patirtis.

Viduriniuose dialoguose iš sokratiškosios formos iškyla individualios Platono idėjos ir įsitikinimai, nors jie niekada nėra atvirai propaguojami. „Simpoziumas“ – tai išgertuvių kalbos apie meilės prigimtį. Jose Sokratas teigia, kad geriausia, ką galima padaryti su romantiniu potraukiu, tai paversti jį draugišku tiesos ieškojimu. Šią idėją vėlesni rašytojai pavadino „platoniškąja meile“. „Meno“ Sokratas įrodo, kad išmintis yra ne tiek mokymasis, kiek prisiminimas to, ką siela jau žino. Panašiai kaip nemokšą berniuką galima paskatinti pačiam atrasti geometrinį įrodymą. 

Monumentalioji „Valstybė“ yra lygiagretus tautos ir individo sielos tyrinėjimas. Abiejuose Platonas randa trijų dalių hierarchiją tarp valdovų, pagalbininkų ir piliečių bei tarp proto, jausmų ir troškimų. Kaip protas turėtų viešpatauti individui, taip išmintingas valdovas turėtų valdyti visuomenę. 

Vėlyvieji Platono dialogai yra vos ne dialogai, o veikiau konkrečių temų tyrinėjimai. „Timajuje“ aiškinama kosmologija, susipynusi su geometrija. Joje ištobulintos trimatės figūros – kubai, piramidės, ikosaedrai – yra „platoniški kietieji kūnai“. Iš jų sudaryta visa visata. Paskutiniame dialoge „Įstatymai“ Platonas atsitraukia nuo grynosios „Valstybės“ teorijos ir teigia, kad patirtis, istorija bei išmintis gali padėti kurti idealią valstybę.