Rūta Oginskaitė

„Visi mano romanai, o jų nemažai, iš tikrųjų yra vienas pasakojimas apie tuos pačius žmones. Tai klodas gyvenimo, kurį pažinojau nuo mažens, man nereikėjo nieko išgalvoti.”

Rūta Oginskaitė-Noreikaitė (g. 1954) – lietuvių žurnalistė, kino kritikė. R. Oginskaitė išleido tokius kūrinius kaip „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ bei „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose”.

Biografija

• Gimė 1954 m. gegužės 29 d. Vilniuje.

• 1972 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą.

• 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę.

• 1976–1978 m. Lietuvos radijuje rengė laidas užsienio lietuviams apie teatrą ir kiną. 

• 1978–1982 m. žurnalo „Kinas“ skyriaus redaktorė, bendradarbė. 

• 1983–1985 m. dirbo žurnalo „Kultūros barai“ redakcijoje.

• Nuo 1985 m. savaitraščio „Literatūra ir menas“ spec. korespondentė, skyriaus vedėja, bendradarbė. 

• Nuo 1987 m. dirbo Lietuvos istorijos instituto Menotyros skyriuje. 

• 1992 m. su Ramune Marcinkevičiūte įsteigė ir redagavo savaitraštį „7 meno dienos“, po to  – „Meno savaitė“, per radiją „Radiocentras“ vedė tokio paties pavadinimo laidą. 

• Nuo 1993 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ redakcijoje su kitais įsteigė priedą „Mūzų malūnas“, buvo teatro apžvalgininkė, nuo 1996 m. – priedo redaktorė. 

• 2020 m. skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Kūrybos bruožai

„Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose” – 2017 m. išleista R. Oginskaitės knyga. „Gib a kuk " yra žydiškas posakis, reiškiantis „žvilgtelėk". Ši jauki ir asmeniška knyga, šeštoji R. Oginskaitės, atveria dvylika įžvalgų į G. Kanovičiaus gyvenimo etapus, jo kūrybą, profesiją bei šeimos likimus.

„Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ – 2020 m. išleista kino režisieriaus Arūno Žebriūno biografija. Kaip teigia R. Oginskaitė: „Man gražu nuo „Paskutinės atostogų dienos“, nuo 1964-ųjų. Jo pirmųjų filmų herojai – vaikai, ir ne viena jauna siela užaugo veikiama Žebriūno kino. Rašau apie jį, nes noriu, kad būtų žinomas jo likimas, tipiškas pirmiesiems lietuvių kino kūrėjams ir vis tiek labai individualus. Labiausiai noriu, kad jo filmus atrastų vis nauji žiūrovai.”