Algirdas Kumža

„Žygio dienas aprašydavau triukšmingose Katmandu kavinėse, autobuse pakeliui į Tibetą ir aukštai kalne, nuvirtęs ant akmenų, sniego ar ledo. Net artėdamas prie aštuonių tūkstančių metrų ribos, vadinamosios mirties zonos, naktimis išsitraukdavau nutrintą liniuotą sąsiuvinį ir tamsoje pieštuku parašydavau keletą žodžių. Nieko neprikūriau ir nieko nenutylėjau. Norėjau, kad skaitytojas keliautų kartu su manimi: girdėtų dundančias lavinas, matytų atsiveriančius ledo plyšius, o nuo deguonies stygiaus jam įkyriai spengtų smegenys."

Algirdas Kumža (g. 1956) – teisininkas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ vyr. redaktoriaus pavaduotoju, konsultavo Prezidento Valdo Adamkaus patarėjus nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais. Skaitykite A. Kumžos leidinius: „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis”, „Oranžinis romanas“.

Biografija

• Gimė 1956 m. lapkričio 29 d. Telšių rajone, Palūksčio kaime.

• Mokėsi Varnių vidurinėje mokykloje.

• 1980 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, įgijo teisininko specialybę.

• 1979-1984 m. Vilniaus valstybiniame universitete studentų profsąjungos komiteto pirmininkas, komjaunimo komiteto sekretorius, Teisės fakulteto dėstytojas.

• 1984-1989 m. Lietuvos komjaunimo Centro komiteto sekretorius.

• 1989-1990 m. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto skyriaus vedėjo pavaduotojas.

• 1990-1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

• 2006-2008 m. ėjo nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus pareigas Ukrainoje.

Kūrybos bruožai

A. Kumža dalijasi, kad, sulaukus keturiasdešimties, jį užklupo vidurio amžiaus krizė, paraginusi susidomėti alpinizmu ir žygiuoti į kalnus. Knyga „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis" yra apie jo išgyvenimus, kylant į vieną aukščiausių pasaulio viršūnių. Tiesa, autorius atskleidžia, kad anksčiau ketino parašyti grožinės literatūros knygą, bet mano, kad tam dar nėra pasiruošęs. Jis daug skaito ir svarsto, kad viskas jau parašyta, tad jo indėlis nieko nepakeis – tai stabdo jo kūrybos impulsą. O parašyti atsiminimus apie darbo Ukrainoje metus neleidžia valstybės ir tarnybos paslapčių apsaugos įstatymas – be šių elementų istorija būtų nenuoširdi ir blanki.