Dante Alighieri

„Žmogaus siela – nuostabiausias pasaulio kūrinys.”

Dantė Aligjeris (Dante Alighieri; apie 1265-1321) – italų poetas, rašytojas ir filosofas. Jo „Dieviškoji komedija“, iš pradžių vadinta „Komedija“, o vėliau Džovanio Boccaccio pakrikštyta „Dieviškąja“, visuotinai laikoma viena svarbiausių viduramžių poemų ir didžiausiu literatūriniu kūriniu italų kalba. Dantė žinomas dėl to, kad įtvirtino liaudies kalbos vartojimą literatūroje tuo metu, kai dauguma poezijos kūrinių buvo rašomi lotynų kalba, kuri buvo prieinama tik labiausiai išsilavinusiems skaitytojams. Jo veikalas „De vulgari eloquentia“ („Apie iškalbą šnekamąja kalba“) buvo vienas pirmųjų mokslinių šnekamosios kalbos gynimų. Dantė labai prisidėjo prie Italijos literatūros kūrimo. Jo aprašyti pragaro, skaistyklos ir dangaus vaizdai įkvėpė didesnę Vakarų meno ir literatūros dalį. Jis minimas daręs įtaką tokiems anglų rašytojams kaip Geoffrey Chaucer, John Milton, Alfred Tennyson ir daugeliui kitų.

Biografija

Jaunystė ir meilė Beatričei

• Gimė 1265 m. šeimoje, kuri buvo įsitraukusi į sudėtingą Florencijos politinę sceną. Dantės motina mirė praėjus vos keleriems metams po jo gimimo.

• Kai Dantei buvo maždaug 12 metų, buvo susitarta, kad jis ves Gemmą Donati, šeimos draugo dukterį.

• Apie 1285 m. pora susituokė. Tačiau Dantė buvo įsimylėjęs kitą moterį – Beatričę Portinari. Ji padarė didžiulę įtaką Dantei. Jos charakteris tapo „Dieviškosios komedijos“ pagrindu. Dantė susipažino su Beatriče, kai jai buvo vos devyneri, ir, matyt, patyrė meilę iš pirmo žvilgsnio. Pora buvo pažįstama daugelį metų. Tačiau Dantės meilė Beatričei buvo kurtuazinė (taip galima pavadinti meilės ir susižavėjimo išraišką, paprastai iš tolo) bei neatsakyta. 

• Beatričė netikėtai mirė 1290 m. Po penkerių metų Dantė išleido „Vita Nuova“ („Naujasis gyvenimas“). Knygoje išsamiai aprašoma jo tragiška meilė Beatričei. Be to, kad tai buvo pirmoji Dantės eilėraščių knyga, „Naujasis gyvenimas“ išsiskiria tuo, kad buvo parašytas italų kalba. Dauguma kitų to meto kūrinių buvo parašyti lotyniškai.

Rašytojo ir politinė karjera

• Maždaug po Beatričės mirties Dantė pradėjo gilintis į filosofijos studijas ir Florencijos politinės scenos machinacijas. Florencija tuo metu buvo neramus miestas. Jame nuolat priešinosi popiežiaus ir imperijos frakcijos, o Dantė užėmė daug svarbių valstybinių postų. 

• Tačiau 1302 m. jis pateko į nemalonę ir buvo ištremtas visam gyvenimui juodųjų gvelfų (tarp jų ir Korso Donati, tolimo Dantės žmonos giminaičio), tuo metu valdžiusios politinės grupuotės lyderių.

• Tremtyje Dantė keliavo bei rašė ir pasitraukė iš bet kokios politinės veiklos. 

• Manoma, kad 1304 m. jis išvyko į Boloniją, kur pradėjo rašyti lotynišką traktatą „De Vulgari Eloquentia“ („Apie iškalbingąją šnekamąją kalbą“). Jame ragino praturtinti dvariškąją italų kalbą, vartojamą mėgėjiškai rašyti, visų šnekamųjų dialektų aspektais, kad italų kalba taptų rimta literatūrine kalba. Sukurta kalba būtų vienas iš būdų suvienyti susiskaldžiusias Italijos teritorijas. Darbas liko nebaigtas, bet vis dėlto buvo labai įtakingas.

• 1306 m. florentiečiai tremtiniai buvo išvaryti iš Bolonijos. Dantė atsidūrė Paduvoje, tačiau nuo to laiko Dantės buvimo vieta dar kelerius metus nėra tiksliai žinoma. Pranešimuose nurodoma, kad 1307-1309 m. jis kartais buvo Paryžiuje, tačiau jo apsilankymo šiame mieste negalima patvirtinti.

• 1308 m. Henrikas Liuksemburgietis buvo išrinktas imperatoriumi kaip Henrikas VII. Kupinas optimizmo dėl pokyčių, kuriuos šis išrinkimas galėjo atnešti Italijai, Dantė parašė savo garsųjį veikalą apie monarchiją „De Monarchia“, sudarytą iš trijų knygų. Veikale teigia, kad imperatoriaus valdžia nepriklauso nuo popiežiaus, bet nužengia jam tiesiogiai iš Dievo. Tačiau Henriko VII populiarumas greitai blėso, o jo priešai sukaupė jėgas, grasindami jam įžengti į sostą. Dantė parašė prieš juos nukreiptą diatribą ir netrukus buvo įtrauktas į sąrašą tų, kuriems visam laikui uždrausta lankytis mieste.

• Mirė apie 1321 m.

Kūrybos bruožai

Dante Alighieri naudojo rimo rašymo stilių terza rima. Jis reiškia trigubą rimą. Kiekvieną trigubo rimo strofą sudaro trys eilutės. Pirma ir trečia eilutės rimuojamos. Antroji eilutė rimuojama su kitos strofos pirmąja bei trečiąja eilutėmis, ir taip tęsiasi toliau. Tokia yra schema: ABA, BCB, CDC, DED ir t. t. Tonas monotoniškas, bet gražus. Trigubas rimas Dantei reikšmingas dėl Šventosios Trejybės: Tėvo, Sūnaus ir Dvasios.