Eduardas Mieželaitis

„Reikia grožiui duoti prasmę, tada jis iš tiesų tampa grožiu.“

Eduardas Mieželaitis (1919–1997) – lietuvių vertėjas, poetas, publicistas, komjaunimo ir partinis veikėjas. Vienas kontraversiškiausiai vertinamų sovietmečio rašytojų. Gavęs Lenino premiją, įsitvirtino poezijos scenoje ir leido sau eksperimentuoti, bet besaikiai užpildė eilėraščiais visą lietuvių literatūros padangę. Negalėjo pakęsti kritikos, bet globojo 1930-ųjų kartos jaunuosius poetus. Nepaisant prokomunistinės jo ideologijos, autoriumi vis dar žavimasi kaip poezijos žanro meistru. Mažųjų skaitytojų dėmesio vertas E. Mieželaičio kūrinys - „Zuikis puikis“.

Biografija

• Gimė 1919 m. spalio 3 d. Kareiviškyje, Stačiūnų valsčiuje, Joniškio apskrityje.

• 1923 m. su šeima persikraustė į Kauną. 

• 1931–1935 m. mokėsi Kauno IV progimnazijoje, paskui Kauno III gimnazijoje. 

• 1935 m. įstojo į pogrindinę komjaunimo organizaciją. 

• 1939–1940 m. Vytauto Didžiojo universitete ir 1940–1941 m. Vilniaus universitete studijavo teisę.

• 1940 m. išrinktas LKJS CK narys. 

• 1940–1941 m. laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redaktorius. 

• Karo metu pasitraukė į Rusiją, darbavosi Nikolsko stiklo fabrike. 

• 1941–1944 m. 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos karo korespondentas. 

• 1943–1946 m. LLKJS CK sekretorius. 

• 1946 m. žurnalo „Jaunimo gretos“ redaktorius, paskui dirbo žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje, Valstybinėje politinės ir grožinės literatūros leidykloje. 

• 1946 m. visuotiniame Lietuvos rašytojų susirinkime jo poezija sukritikuota kaip neidėjiška. Po to kelerius metus jis nekūrė, vertėjavo.

• Nuo 1951 m. dirbo tik literatūrinį darbą. 

• 1954–1959 m. LSSR rašytojų sąjungos valdybos sekretorius.

• 1955–1963 m. ir 1975–1989 m. LSSR AT deputatas.

• 1959–1970 m. LSSR rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas.

• 1960–1989 m. LKP CK narys. 

• 1962–1970 m. SSRS AT deputatas.

• 1975–1989 m. LSSR AT Prezidiumo pirmininko pavaduotojas.

• Mirė 1997 m. birželio 6 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Kūrybos bruožai

E. Mieželaičio tikslas buvo modernizuoti lietuvių lyriką. Pirmuosiuose rinkiniuose karo patirtis aprašoma 4-ojo dešimtmečio neoromantinės poezijos stiliumi. Būtent šio laiko kultūra tapo pamatiniu E. Mieželaičio tekstų bruožu. Autorius ėmė naudoti skambias intonacijas, liaudies dainų motyvus, romantines idėjas, linko į pasaką. 

Pagrindinė E. Mieželaičio nuostata – renesansinis žvilgsnis į individą skirtingų epochų fone, poetizuojama pasaulio tvarka ir grožis, žmogaus gyvastis ir kūrybiškumas. Hiperbolizuotas asmens portretas tapo oficialia tarybų valdžios ideologinės programos iliustracija. Šio meto E. Mieželaičio poezija filosofinė, tačiau ryški optimistinė pasaulėjauta uždengia filosofinę mintį.

Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu autorius taisė ir pildė ankstesnius rinkinius, ruošė naujus leidimus. Vėliausiuose eilėraščių rinkiniuose matyti labiau išgrynintas žanras. Jo poezija versta į virš 20 kalbų.