Erich Fromm

„Meilė yra tikėjimo aktas, o kas mažai tiki, tas mažai ir myli.“

Erichas Seligmannas Frommas (1900–1980) – vokiečių psichologas, psichoanalitikas, sociologas, humanistinis filosofas ir demokratinis socialistas. Jis buvo Vokietijos žydas, pabėgęs nuo nacių režimo ir apsigyvenęs JAV. Jis buvo vienas iš Viljamo Alansono Vaito psichiatrijos, psichoanalizės ir psichologijos instituto Niujorke įkūrėjų, susijęs su Frankfurto kritinės teorijos mokykla. Susipažinkite su E. Frommo įžvalgomis: „Menas mylėti“, „Pamiršta kalba: įvadas į sapnų, pasakų ir mitų supratimą“.

Biografija

• Gimė 1900 m. kovo 23 d.

• 1922 m. Heidelbergo universitete apgynęs daktaro disertaciją, E. Frommas mokėsi psichoanalizės Miuncheno universitete ir Berlyno psichoanalizės institute. Psichoanalizę jis pradėjo praktikuoti kaip Zigmundo Froido mokinys, tačiau netrukus ėmė prieštarauti Froido susirūpinimui nesąmoningais potraukiais ir dėl to ignoruojamam visuomeninių veiksnių vaidmeniui žmogaus psichologijoje. E. Frommas manė, kad individo asmenybė yra ne tik biologijos, bet ir kultūros produktas. 

• Kai 1933 m. iš nacistinės Vokietijos išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, jis jau buvo pelnęs puikią psichoanalitiko reputaciją. Nuo 1934 iki 1941 m. E. Frommas dirbo Kolumbijos universiteto Niujorke dėstytoju, kur jo pažiūros darėsi vis prieštaringesnės. 1941 m. jis pradėjo dėstyti Beningtono koledže Vermonte, o 1951 m. paskirtas psichoanalizės profesoriumi Meksikos nacionaliniame universitete. Nuo 1957 iki 1961 m. jis tuo pat metu ėjo profesoriaus pareigas Mičigano valstybiniame universitete, o 1962 m. grįžo į Niujorką ir tapo Niujorko universiteto psichiatrijos profesoriumi.

• Keliose knygose ir esė E. Frommas pateikė požiūrį, kad pagrindinių žmogaus poreikių supratimas yra būtinas, norint suvokti visuomenę ir pačią žmoniją. E. Frommas teigė, kad socialinės sistemos apsunkina arba daro neįmanomą skirtingų poreikių patenkinimą vienu metu, taip sukeldamos tiek individualius psichologinius, tiek platesnio masto visuomenės konfliktus.

• Pirmajame dideliame E. Frommo veikale „Pabėgimas nuo laisvės“ (1941) jis aprašė laisvės ir savimonės augimą nuo viduramžių iki modernių laikų ir, pasitelkdamas psichoanalizės metodus, nagrinėjo modernizacijos sukeltą tendenciją nuo šiuolaikinio nesaugumo gelbėtis atsigręžiant į totalitarinius judėjimus, tokius kaip nacizmas. Knygoje „Sveiko proto visuomenė“ (1955) E. Frommas pateikė argumentus, kad šiuolaikinis žmogus susvetimėjo ir nutolo nuo savęs vartotojiškoje industrinėje visuomenėje. Žinomas dėl savo populiarių veikalų apie žmogaus prigimtį, etiką ir meilę, E. Frommas taip pat parašė knygų, kuriose kritikavo bei analizavo froidistinę ir marksistinę mintį, psichoanalizę ir religiją.

• Mirė 1980 m. kovo 18 d.

Kūrybos bruožai

E. Frommas padarė didelę įtaką humanistinei psichologijai. Jis manė, kad gyvenimas yra prieštaringas, nes žmonės yra ir gamtos dalis, ir nuo jos atskirti. Iš šio prieštaravimo, pasak E. Frommo, kyla pagrindiniai egzistenciniai poreikiai, įskaitant giminystės, kūrybiškumo, įsišaknijimo, tapatybės ir orientacijos rėmus. Vėliau apie savo darbą E. Frommas aiškino: „Norėjau suprasti dėsnius, kurie valdo atskiro žmogaus gyvenimą, ir visuomenės, t. y. žmonių socialinės egzistencijos dėsnius. Stengiausi įžvelgti Froido koncepcijose ilgalaikę tiesą, palyginti su tomis prielaidomis, kurias reikėjo peržiūrėti. Tą patį bandžiau padaryti ir su Markso teorija, galiausiai bandžiau pasiekti sintezę, kuri išplaukia iš abiejų mąstytojų supratimo ir kritikos.“