Hannah ARENDT

„Smurtas gali sunaikinti galią; jis visiškai nepajėgus jos sukurti.“

Hannah Arendt (g. Johanna Arendt; 1906 – 1975) – vokiečių kilmės amerikiečių istorikė ir politikos filosofė. Ji buvo viena įtakingiausių XX a. politinių teoretikių. Kviečiame susipažinti su H. Arendt įžvalgomis knygose „Totalitarizmo ištakos“ ir „Apie smurtą“.

Biografija

• Gimė 1906 m. spalio 14 d. žydų šeimoje Lindene (dabar Hanoverio rajonas). Kai jai buvo treji metai, šeima persikėlė į Rytų Prūsijos sostinę Kenigsbergą dėl tėvo sveikatos priežiūros. Jaunystėje Paulis Arendtas sirgo sifiliu, tačiau, kai gimė H. Arendt, buvo manoma, kad jis jau praeina. Deja, jis mirė, kai dukrai buvo septyneri. H. Arendt augo politiškai progresyvioje, sekuliarioje šeimoje, jos motina buvo karšta socialdemokratė. 

• Baigusi vidurinę mokyklą Berlyne, H. Arendt studijavo Marburgo universitete pas Martiną Heideggerį, su kuriuo ją siejo ketverių metų romanas. 1929 m. Heidelbergo universitete ji įgijo filosofijos daktarės laipsnį. Jos disertacija vadinosi „Meilė ir šventasis Augustinas“, o darbo vadovas buvo filosofas egzistencialistas Karlas Jaspersas.

• 1929 m. H. Arendt ištekėjo už Güntherio Sterno, tačiau netrukus pradėjo susidurti su stiprėjančiu antisemitizmu nacistinėje Vokietijoje. 1933 m., Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią metais, H. Arendt buvo suimta ir trumpam įkalinta gestapo už neteisėtus antisemitizmo tyrimus. Išėjusi į laisvę, ji pabėgo iš Vokietijos, gyveno Čekoslovakijoje ir Šveicarijoje, paskui apsigyveno Paryžiuje. Ten ji dirbo organizacijoje „Youth Aliyah“, padedančioje jauniems žydams emigruoti į Britų mandatinę Palestiną. 1937 m. iš jos buvo atimta Vokietijos pilietybė. Tais pačiais metais ji išsiskyrė su G. Sternu, o 1940 m. ištekėjo už Heinricho Blücherio. Tais metais Vokietijai įsiveržus į Prancūziją, prancūzai ją sulaikė kaip užsienietę. Ji pabėgo ir 1941 m. per Portugaliją pateko į Jungtines Valstijas. Ji apsigyveno Niujorke, kuris liko jos pagrindine gyvenamąja vieta visą likusį gyvenimą. Ji tapo rašytoja ir redaktore, dirbo Žydų kultūros rekonstrukcijos organizacijoje, o 1950 m. tapo Amerikos piliete.

• 1951 m. išleidusi knygą „Totalitarizmo ištakos“, ji pelnė mąstytojos ir rašytojos reputaciją, po to pasirodė nemažai jos darbų. Tarp jų 1958 m. pasirodė knygos „The Human Condition“ (liet. „Žmogaus būklė“), 1963 m. – „Eichmann in Jerusalem“ (liet. „Eichmanas Jeruzalėje“) ir „On Revolution“ (liet. „Apie revoliuciją“). Ji dėstė daugelyje Amerikos universitetų, tačiau atsisakydama etatinių pareigų. 

• Mirė staiga nuo širdies smūgio 1975 m. gruodžio 4 d., būdama 69 metų, palikusi nebaigtą paskutinį savo kūrinį „The Life of the Mind“.

Kūrybos bruožai

H. Arendt rašymas garsėja savo aiškumu ir tikslumu. Ji turi nepaprastą talentą perteikti sudėtingas filosofines bei politines idėjas suprantamai. Jos prozoje nėra nereikalingo žargono ar pernelyg techniškos kalbos, todėl jos kūriniai prieinami plačiam skaitytojų ratui. Be to, H. Arendt tekstai remiasi įvairių disciplinų, įskaitant filosofiją, politikos mokslus, istoriją ir sociologiją, medžiaga. Ji pasižymi unikaliu gebėjimu sintezuoti šių įvairių sričių idėjas ir įžvalgas, taip sukurdama daugiadisciplininį požiūrį į savo kūrybą. 

H. Arendt tekstams taip pat būdingas gilus įsitraukimas į žmogaus būklę ir politinę tikrovę. Jai labai rūpėjo valdžios, autoriteto ir totalitarizmo dinamikos prigimtis. Jos kūriniuose nagrinėjami esminiai klausimai apie laisvę, atsakomybę ir individų vaidmenį visuomenėje. Jos istorinių įvykių, pavyzdžiui, Eichmanno teismo proceso romane „Eichmannas Jeruzalėje“, nagrinėjimas atskleidžia jos gebėjimą sujungti filosofinius tyrinėjimus su aštriais realių įvykių stebėjimais.