Isabel Allende

„Nenoriu ramaus ir saugaus gyvenimo, man labiau patinka nuotykių kupinas.“

Isabel Angélica Allende Llona (g. 1942) – Čilės rašytoja. Laisvai kalbanti angliškai, 1993 m. I. Allende gavo JAV pilietybę, nuo 1989 m. gyveno Kalifornijoje, iš pradžių su savo vyru amerikiečiu (su kuriuo šiuo metu yra išsiskyrusi). 

I. Allende, kurios kūriniuose kartais pasitaiko magiškojo realizmo žanro aspektų, žinoma dėl tokių komerciškai sėkmingų romanų kaip „Klajonių metai“, „Mano sielos moterys“, „Violeta“. I. Allende romanai dažnai remiasi jos asmenine patirtimi ir istoriniais įvykiais, juose atiduodama duoklė moterų gyvenimui, kartu supinami mito ir realizmo elementai. Rašytoja skaitė paskaitas ir keliavo po daugelį JAV koledžų dėstydama literatūrą. I. Allende vadinama labiausiai skaitoma ispanų kalba rašytoja pasaulyje. 2004 m. I. Allende priimta į Amerikos menų ir literatūros akademiją, o 2010 m. gavo Čilės nacionalinę literatūros premiją. 2014 m. prezidentas Barackas Obama apdovanojo ją Prezidento laisvės medaliu.

Biografija

• Gimė 1942 m. rugpjūčio 2 d. Limoje, Peru, čiliečių šeimoje. 

• Ji dirbo žurnaliste Čilėje, kol buvo priversta bėgti į Venesuelą po Čilės prezidento Salvadoro Allende‘s, savo tėvo pusbrolio, nužudymo 1973 m. 

• 1981 m. ji pradėjo rašyti laišką nepagydomai sergančiam seneliui, kuris virto jos pirmuoju romanu „La casa de los espíritus“ (1982, liet. „Dvasių namai“, filmas 1993). Po to sekė romanai „De amor y de sombra“ (1984, liet. „Apie meilę ir šešėlius“, filmas 1994), „El plan infinito“ (1991, liet. „Begalinis planas“) ir apsakymų rinkinys „Cuentos de Eva Luna“ (1990, liet. „Evos Lunos istorijos“). Visi šie kūriniai yra magiškojo realizmo pavyzdžiai, kuriuose realistinė fikcija yra persmelkta fantazijos ir mito elementais. Daugelyje šių kūrinių autorei rūpi Pietų Amerikos politikos vaizdavimas, o pirmuosiuose keturiuose atsispindi jos pačios patirtis ir nagrinėjamas moterų vaidmuo Lotynų Amerikoje. Tačiau „Begalinio plano“ veiksmas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose, o jo pagrindinis veikėjas yra vyras.

• 1996 m. I. Allende iš pirmojo negrožinės literatūros kūrinio „Paula“ gautą pelną panaudojo savo fondui, kuris remia ne pelno siekiančias organizacijas, sprendžiančias moterų ir mergaičių problemas Čilėje bei San Francisko įlankos apylinkėse. 2010 m. autorei paskirta Čilės nacionalinė literatūros premija („Premio Nacional de Literatura“), 2014 m. – JAV prezidento laisvės medalis, 2016 m. – JAV PEN centro apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.

Kūrybos bruožai

I. Allende – viena populiariausių Lotynų Amerikos rašytojų. Ji deda širdį į romantišką kūrybą, kuri taip pat labai susijusi su politinėmis ir socialinėmis problemomis. Jos stiliuje dramatiški bruožai dera su romantika ir pasipriešinimu. Dažnai I. Allende tekstams, kaip ir didžiajai Lotynų Amerikos literatūros daliai, būdingas magiškasis realizmas.

I. Allende laikoma pirmąja sėkminga Lotynų Amerikos rašytoja moterimi. Ji sugebėjo susikurti gyvenimą iš savo tekstų sudėtingu moterims laikotarpiu bei yra Lotynų Amerikos literatūrinio feministinio prabudimo dalis. Čilės istorija ir kultūra suformavo I. Allende rašymo būdą. Istoriškai moterų pavaldumas buvo Lotynų Amerikos institucijų dalis. Moterų viešasis įvaizdis ištisus dešimtmečius buvo kančios ir pasyvumo įvaizdis. Tačiau I. Allende verčia moteris atlikti savo vaidmenį politikoje, istorijoje ir institucijose, atstumdama jas nuo šių stereotipų.

Pirmasis I. Allendes negrožinės literatūros kūrinys „Paula“ (1994) parašytas kaip laiškas dukrai, kuri 1992 m. mirė nuo paveldimos kraujo ligos. Lengvesnėje knygoje „Afrodita: cuentos, recetas, y otros afrodisíacos“ (1997, liet. „Afroditė: istorijos, receptai ir kiti afrodiziakai“) autorė pasidalijo asmeninėmis žiniomis apie afrodiziakus ir pateikė šeimos receptų. „Mi país inventado“ (2003, liet. „Mano sugalvota šalis“) rašytoja pasakoja apie savo pačios tremtį po 1973 m. rugsėjo 11 d. revoliucijos Čilėje ir apie jausmus, susijusius su ją priėmusia šalimi, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kuriose ji gyvena nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios, po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių. Vėlesni jos memuarai: „La suma de los dias“ (2007, liet. „Mūsų dienų suma“) apie jos daugiavaikę šeimą.

I. Allende parašė romanus „Hija de la fortuna“ (1999, liet. „Fortūnos duktė“) apie čilietę, kuri palieka savo šalį ir išvyksta į 1848 - 1949 m. Kalifornijos aukso karštinę, ir „Retrato en sepia“ (2000, liet. „Portretas sepijoje“) apie moterį, ieškančią savo praeities šaknų. „El Zorro“ (2005, liet. „Zoro“) – gerai žinomos legendos atpasakojimas. „La isla bajo el mar“ (2009, liet. „Sala po jūra“) 1791 m. vergų sukilimas Haityje naudojamas kaip fonas istorijai apie mulatę vergę, kuri priversta tapti savo šeimininko meiluže po to, kai jo žmona išprotėja. „El cuaderno de Maya“ (2011, liet. „Majos užrašų knygelė“) – tai paauglės merginos dienoraštis, rašytas po pražūtingo narkotikų vartojimo ir prostitucijos epizodo. Knygoje „El juego de Ripper“ (2014, liet. „Plėšikas“) I. Allende pasakoja apie paauglę merginą, sekančią serijinį žudiką. Vėlesni jos romanai: „El amante japonés“ (2015, liet. „Meilužis japonas“), kuriame pasakojama apie dešimtmečius trukusį lenkų imigrantės ir amerikiečio japono meilės romaną, ir „Más allá del invierno“ (2017, „Vidury žiemos“) apie draugystę, užsimezgusią po automobilio avarijos Brukline per pūgą. Kitas I. Allende romanas „Violeta“ (2022) – apie šimtametę Pietų Amerikos moterį, kuri žvelgia į savo kupiną įvykių gyvenimą.