James Joyce

„Geriau drąsiai žengti į aną pasaulį, kupinam aistros šlovės, nei išnykti ir sunykti su amžiumi.“

Jamesas Joyce‘as, pilnas vardas Jamesas Augustine‘as Aloysius Joyce‘as, (1882 – 1941), airių rašytojas, pasižymėjęs eksperimentiniu kalbos vartojimu ir naujų literatūrinių metodų ieškojimu tokiuose dideliuose grožinės literatūros kūriniuose kaip „Ulisas“ (Ulysses, 1922). Kiti garsūs J. Joyce'o kūriniai – „Menininko jaunų dienų portretas“, „Dubliniečiai“.

James Joyce

11,00€

Turime sandėlyje

Išparduota

James Joyce

Išparduota

2 prekės

Biografija

Gimė 1882 m. vasario 2 d. Dubline, Airijoje, vienas iš dešimties May Joyce ir jos vyro Johno, profesionalaus dainininko, vaikų iš buržuazinės katalikų šeimos.

Mokėsi jėzuitų internatinėje mokykloje iki 1891 m., kai dėl tėvo finansinių rūpesčių jie nebegalėjo sau leisti jį ten siųsti. J. Joyce‘as buvo laikinai mokomas namuose, kurį laiką mokėsi krikščionių mokykloje, o paskui pradėjo lankyti Belvederio koledžą, jėzuitų dieninę mokyklą.

Didelę įtaką J. Joyce‘o vaikystei darė charizmatiškas, bet vis labiau nuo alkoholio priklausomas ir sunkiai besiverčiantis tėvas, dėl kurio finansinių problemų kildavo nuolatinių sukrėtimų šeimoje. Johno aistros, ekscentriškumas ir dainininko talentas išryškėja jo sūnaus kūryboje. 

1899 – 1902 m. J. Joyce'as mokėsi Dublino universiteto koledže, kur studijavo šiuolaikines kalbas, lotynų kalbą ir logiką. 1902 m. jis išvyko į Paryžių studijuoti medicinos, bet atvykęs sužinojo, kad neturi reikiamos kvalifikacijos. Jis nuolat stengėsi gauti pinigų, dirbo nereguliarų mokytojo, banko darbuotojo, kino teatro savininko ir tvido importuotojo darbą, taip pat ieškojo rėmėjų ir mecenatų, tokių kaip Harriet Shaw Weaver ir Ezra Poundas. Jis grįžo į Airiją 1903 m., kai susirgo jo motina; ji mirė tų metų rugpjūtį. J. Joyce‘as atsisakė priimti sakramentus ar atsiklaupti prie jos mirties patalo, o kaltės jausmas, kurį jis vėliau jautė, pavaizduotas romane „Ulisas“, kai motinos vaiduoklis grįžta jo persekioti.

1904 m. birželio 16 d. jis susipažino su Nora Barnacle, su kuria praleido visą likusį gyvenimą. Rudenį J. Joyce‘as įsitikino, kad Airijoje likti neįmanoma, ir įkalbėjo Norą keliauti kartu su juo. 1904 m. spalio 9 d. jie atvyko į Paryžių. J. Joyce‘as nebegrįžo gyventi į Airiją. Gyvendamas Trieste, Ciuriche, Romoje ir Paryžiuje, jis puoselėjo savo kaip tremtinio jausmą.

Pirmoji J. Joyce‘o publikacija 1907 m. buvo poezijos rinkinys „Kamerinė muzika“. Vėliau J. Joyce‘as nusiuntė pataisytą pirmąjį „Menininko jaunų dienų portreto“ skyrių kartu su apsakymų rinkinio „Dubliniečiai“ rankraščiu, bet pastarąjį vėlavo išleisti dėl ilgus metus trukusių ginčų su spaustuvininkais dėl jo turinio, tačiau 1914 m. jis taip pat buvo išleistas.

1917 m. pradėjo rašyti „Ulisą“ – eksperimentinį vienos dienos Dubline aprašymą. Romanas 1918 – 1920 m. buvo spausdinamas serijomis, tačiau dėl problemų, susijusių su Amerikos įstatymais dėl padorumo, jo leidyba buvo atidėta. Galiausiai 1922 m. knygos pavidalu kūrinį Paryžiuje išleido jo draugė Sylvia Beach.

Didžiąją gyvenimo dalį kentėjęs nuo prastėjančio regėjimo ir kolito priepuolių, mirė 1941 m. sausio 13 d. Ciuriche, Šveicarijoje, nuo perforuotos dvylikapirštės žarnos opos, kur ir palaidotas Funterno kapinėse.

Kūrybos bruožai

J. Joyce‘as garsėja savitu ir sudėtingu rašymo stiliumi, palikusiu neišdildomą pėdsaką šiuolaikinėje literatūroje. Svarbiausias jo literatūrinio požiūrio bruožas – sąmonės srauto technika. Ši technika leidžia skaitytojams pasinerti į slapčiausias jo veikėjų mintis ir suvokimą, suteikia unikalų bei intymų požiūrį į jų išgyvenimus. J. Joyce‘o personažai dažnai veda introspekcinius monologus, atskleidžiančius sudėtingą ir fragmentišką žmogaus minčių prigimtį.

Autoriaus proza žymi dėl kruopštaus dėmesio detalėms ir ryškių vaizdų. Jis vartoja turtingą aprašomąją kalbą, kuri skaitytojui sukuria jausminę patirtį. Ypač išsiskiria J. Joyce‘o gebėjimas sukelti laiko ir vietos pojūtį, kaip matyti iš tokių kūrinių kaip „Ulisas“, kur jis itin tiksliai atkuria šurmuliuojančias Dublino gatves.

Kitas J. Joyce‘o rašymo stiliaus bruožas – polinkis į žodžių žaismą ir kalbinius eksperimentus. Į savo kūrinius jis dažnai įtraukia kelias kalbas, kalambūrus ir neologizmus, ragindamas skaitytojus įsitraukti į tekstą keliais lygmenimis. Šis kalbinis sudėtingumas suteikia jo istorijoms papildomų prasmių ir simbolikos sluoksnių, todėl jos tampa tinkamos mokslinei analizei bei interpretacijai. J. Joyce‘as taip pat dažnai naudoja aliuzijas ir nuorodas į literatūrą, mitologiją ir istoriją. Šios intertekstualios nuorodos praturtina jo pasakojimus ir kviečia skaitytojus tyrinėti platesnį kultūrinį bei intelektualinį jo kūrinių kontekstą.