Jonas Biliūnas

„Lengviau daros ant širdies matant, kaip nors kiti laisviau gyvena, myli kalbą ir kraštą, literatūrą ir kultūrą (…) Pradedi tada tikėti, kad ateis laikas, kuomet ir tavo krašte taip bus.“

Jonas Biliūnas — IX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių rašytojas, poetas, publicistas, novelių ir psichologinio žanro pradininkas Lietuvoje, žymus visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo veikėjas. Anksti susirgęs džiova, iš gyvenimo šis kūrėjas pasitraukė būdamas vos 28-erių, tačiau net ir per tokį trumpą gyvenimą jis spėjo palikti ryškią žymę lietuvių literatūroje. „Brisiaus galas”, „Kliudžiau”, „Lazda”, „Liūdna pasaka”, „Laimės žiburys” — tai žymiausi šio rašytojo kūriniai, kurie yra aktualūs ir skaitomi iki pat šiol. J. Biliūno kūryboje vyrauja paprasto kaimo žmogaus gyvenimas, nuskriaustųjų, visuomenės atstumtųjų vaizdavimas, pasakojimas pirmuoju asmeniu, gilus veikėjų psichologinis analizavimas. 

Jonas Biliūnas

5,21€

Turime sandėlyje

Jonas Biliūnas

4,34€

Turime sandėlyje

Išparduota

Jonas Biliūnas

Išparduota

3 prekės

Biografija

Vaikystė ir studijų metai

Gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anykščių valsčiuje, Utenos apskrityje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje.

1891–1899 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje. Ten įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą.

1893 m. mirė abu tėvai. 

1899 m. giminės nebesutiko padėti finansiškai, nes J. Biliūnas atsisakė stoti į kunigų seminariją. Teko pačiam ieškoti būdų, kaip išgyventi.

1899–1900 m. gyveno Liepojoje ir vertėsi privačiomis pamokomis.

1900 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Dorpato (dabartinio Tartu) universiteto Medicinos fakultetą.

1901 m. buvo pašalintas iš universiteto už dalyvavimą anticarinėse studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse.

1901–1902 m. gyveno Šiauliuose.

1902 m. persikėlė į Panevėžį, kur sutiko būsimą žmoną Juliją Janulaitytę. 

Panevėžyje subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir jai vadovavo, vertėsi privačiomis pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius.

1903 m. įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, nes negavo leidimo grįžti į Dorpato universitetą ir ten tęsti medicinos studijas. Leipcige susirgo džiova.

1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūrą.

Liga ir gyvenimo pabaiga

1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę. Vasaromis gyveno Lietuvoje, Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje. Tuo metu daug rašė. 

1907 m. įkūrė LSDP apskrities organizaciją Panevėžyje. 

1907 m. parengė pirmojo lietuvių literatūros ir meno kalendoriaus-almanacho projektą. 

Mirė ant žmonos rankų 1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje, Lenkijoje. Buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 

1953 m. palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių. 

Kūrybos bruožai

J. Biliūnas davė pradžią lietuvių lyrinei psichologinei novelei ir turėjo ryškų poveikį lietuviškos prozos raidai. Kūriniai pasižymi humanistinėmis idėjomis, jautriu sielos pažinimu, lyrizmu, elegiška nuotaika, meistrišku stiliumi. Svarbiausia moralinė nuostata – užuojauta skriaudžiamiesiems ir nelaimingiesiems. Refleksijos gimsta iš tų atstumtųjų personažų situacijos. Esminė prozos ypatybė – praeities ir dabarties priešprieša. Pasakotojo autobiografiškumo detalė – džiova. 

Ankstyvojoje kūryboje vyrauja darbininkų socialinio išnaudojimo tema ir protesto vaizdiniai. Vėlesniuosiuose apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, atskleidžiami jo jausmai. Visoms novelėms būdingas objektas – kaimas ir žmogus. 

Alegorinė pasaka „Laimės žiburys“

Tai - bene reikšmingiausias kūrinys, parašytas Ciuriche. Pasakojama apie amžiną žmogaus kovą dėl laisvės ir laimės. Vyrauja humanistinė pasaulėžiūra. Ant kalno dega žiburys, o žmonės kopia link jo, bandydami jį pasiekti, ir virsta akmenimis. Taip jie aukojasi dėl visų gėrio. Akmenimis pavirtę žmonės lengvina kelią naujiems pasiryžėliams ir taip priartina visus prie tikslo. Pasiekus laimės žiburį, žuvusiųjų atminimą apgaubia didžiausia pagarba ir dėkingumas.

Pasakos moralas – jog laimė įsivyraus pasaulyje tada, kai kiekvienas suvoks žmogaus vertę, o santykiai bus grindžiami meile ir pagarba. Kad pasiektum laimės žiburį, reikia atsisakyti siauros asmeninės laimės sąvokos ir pasiryžti geriau žūti siekiant amžinojo gėrio.

Apysaka „Liūdna pasaka“

Tai – paskutinis J. Biliūno kūrinys. Autorius jį diktavo mylimai žmonai, nes nebeturėjo jėgų rašyti. Pasakojama apie sukilėlių šeimos kančias ir nelaimės per 1863 m. įvykius.

Petras Banys išeina į sukilimą, trokšdamas suteikti žmonai geresnį gyvenimą. Jo žmona Juozapota, vyrui išėjus į sukilimą, išgyvena nerimą ir sunyksta. Galiausiai nusprendžia eiti ieškoti mylimojo. Išvydusi jį nužudytą, netenka proto.