Juozas Aputis

„Tarp žmonių visada esti tokių, kurie, nepretenduodami būti kokiais nors švyturiais, iš tikrųjų jais būna – be pasipūtimo, be įtampos, be pretenzijų. Lietuvai verkiant reikia tokių žmonių.“

Juozas Aputis — žymus lietuvių prozininkas, novelistas, vertėjas, redaktorius. Ilgus metus dirbo įvairiose laikraščių redakcijose. Lietuvos okupacijos laikotarpiu priklausė „tyliųjų” modernistų kartai — šio rašytojo vardas yra siejamas su modernios novelės atgimimu sovietmečiu. Pagrindiniai J. Apučio kūrybos bruožai: orientavimasis į gilesnius būties klausimus, romantiškai sakralaus kaimo vaizdavimas, balansavimas tarp šviesos ir tamsos. 2005 m. J. Aputis buvo apdovanotas Nacionaline premija. Iki pat šiol šis autorius yra vertinamas ir gerbiamas garsių kultūros ir meno žmonių. J. Aputis parašė tokius kūrinius kaip „Bėgiai ištirpsta rūke" ir „Maži atsakymai į didelius klausimus".

Biografija

• Gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčiuose, Raseinių rajone.

• 1948 m. baigė Balčių pradinę mokyklą.

• 1950 m. baigė Nemakščių septynmetę mokyklą.

• 1954 m. baigė Viduklės vidurinę mokyklą. 

• 1954 – 1955 m. dirbo Balčių klubo-skaityklos vedėju. 

• 1959 – 1969 m. dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje. 

• 1960 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 

• Nuo 1967 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 

• 1969 – 2001 m. dirbo įvairių leidinių redakcijose. 

• Nuo 1972 m. gyveno etnografiniame Zervynų kaime, sodyboje ant Ūlos kranto.

• 1980 – 1990 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Pergalė“ narys.

• Nuo 1990 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys.

• 1990 – 1991 m. buvo „Pergalės“, o 1991 – 1994 m. „Metų“ vyr. redaktorius.

• 1991 – 1994 m. buvo „Metai“ redkolegijos narys.

• 1995 – 2001 m. buvo „Metų“ prozos skyriaus vedėjas.

• Nuo 1998 m. buvo Lietuvos Respublikos nacionalinių literatūros ir meno premijų komiteto narys. 

• Mirė 2010 m. vasario 28 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Kūrybos bruožai

Dėl tematikos J. Aputis yra laikomas kaimo rašytoju ir J. Biliūno literatūrinių tradicijų tęsėju. Jis priklauso trečiajai sovietmečio rašytojų kartai. Naujoji prozininkų karta kur kas mažiau stengėsi įtikti valdžiai, buvo ištobulinta ezopinė kalba. Būtent šios kalbos meistras buvo J. Aputis. Be to, jis modernizavo to meto lietuvių prozą.

J. Apučio tekstuose neretai atsispindi mintis, jog žmogus vadovaujasi ne sąžine. „Keleivio novelių“ rinkinio pagrindinė tema yra žmogiškumo ir smurto susidūrimas.

Novelė „Šūvis po Marazyno ąžuolu“

Čia atsiskleidžia dramatiška vertybių kaita. Marazynas net neslepia, kad planuojama nušauti šunį, tik pats rankų nesitepa – šią užduotį patiki pienininkui. Pastarasis aplinkinių vertinamas neigiamai, tačiau niekas nesikiša. 

Šią sceną stebintis Vinculis supranta, jog kiti žiūri į senatvę kaip į nereikalingą dalyką, ir prisideda prie jų vien iš baimės. Smurto, jėgos demonstravimo žmonės bijo taip, kad atsisako kovoti su blogiu. Šioje novelėje senatvė parodoma kaip praradusi vertę. Pasakotojas dar atsigręžia į senuką, nes šis turėtų būti senųjų vertybių saugotojas...

Novelė „Autorius ieško išeities“

Šios novelės veikėjai: Storasprandis, dar du traktoristai, studentas, Baltakaklis, Vincė ir Jogasė. Traktoristai demonstruoja agresyvią fizinę jėgą, kankindami Baltakaklį – jį užpuolė be priežasties. Studentas nepajėgus tam pasipriešinti, tačiau vis tiek bando, taip parodydamas žmogiškumą.

Novelė „Vieniša sodyba“

Šioje novelėje susitinka moteris ir vairuotojas, jis ją paveža. Moteris pasipasakoja savo nelaimes, taip tapdama pažeidžiama. Vairuotojas savo ruožtu papasakoja išgalvotą savo istoriją, taip susilygindamas su moterimi ir išreikšdamas atjautą, o ne guosdamas ir ieškodamas kitų kaltės.