Marcelijus Martinaitis

„Ne Dievas žmogų, o žmogus Dievą sukūrė pagal savo veidą.“

Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936– 2013) – Lietuvos poetas, visuomenės veikėjas, eseistas, vertėjas. M. Martinaitis buvo Lietuvos Sąjūdžio Tarybos narys, šio judėjimo SSSR liaudies deputatas Maskvoje. Atgavus nepriklausomybę, pirmininkavo Nacionalinių kultūros ir meno premijų komitetui. Buvo vienas iš Baltijos Asamblėjos premijų steigėjų ir kurį laiką pirmininkavo šiam komitetui. M. Martinaitis – vienas iš Lietuvos Kultūros fondo steigėjų bei narys, vienas iš Valdovų rūmų fondo steigėjų. Buvo kultūros ir meno draugijų narys, Etninės kultūros globos tarybos, Lietuvos radijo ir televizijos tarybos. Autoriaus kūryba išlieka populiari ir šiomis dienomis. Bene mėgstamiausi skaitytojų kūriniai yra „Gyvenimas į praeitį“, „Iki sąjūdžio ir po jo“, „Lietuvių etnologijos etiudai“.

Biografija

• Gimė 1936 m. balandžio 1 d. Paserbentyje, Raseinių rajone.

• Mokėsi Gervinių septynmetėje mokykloje.

• 1956 m. baigė Kauno politechnikumą.

• 1956–1957 m. dirbo ryšių techniku.

• 1957–1958 m. dirbo Raseinių rajono laikraščio „Stalinietis“ redakcijoje.

• 1964 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą.

• 1964–1966 m. dirbo „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje.

• Nuo 1966 m. dirbo „Jaunimo gretų“ bei kitų laikraščių ir žurnalų redakcijose.

• Nuo 1980 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros dėstytojas.

• 1987 m. vienas iš Lietuvos Kultūros fondo steigėjų.

• 1989 m. išrinktas SSRS AT deputatu.

• Priklausė Sąjūdžio vadovybei.

• 1992–1997 m. vadovavo Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitetui.

• Nuo 2000 m. LRT tarybos narys.

• Mirė 2013 m. balandžio 5 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Kūrybos bruožai

M. Martinaičio tekstuose dominuoja žemės, gimtinės, namų, vaikystės, tylos temos. Poetinio pasaulio centru laikomas kaimas ir žemdirbystė. Tai siejama su faktu, jog M. Martinaitis gyveno kaime.

Autoriaus poezija tarsi įprasmina visą asmens gyvenimą. Rašytojas kalba ir apie mirtį bei išnykimą. Jautriai, švelniai, grūdinančiai – tai tiesiog yra tikroji realybė. M. Martinaičio eilėraščiuose taip pat reikšmingi yra tautosakos ir mitologijos bei kultūros motyvai: knyga, raštas, protas.