Marina Abramović

„Laikas yra iliuzija. Laikas egzistuoja tik tada, kai galvojame apie praeitį ir ateitį. Laikas neegzistuoja dabartyje čia ir dabar."

Marina Abramović (1946) – viena garsiausių performanso žanro menininkių. Nuo pat vaikystės meną ji suprato ne kaip galutinį produktą, o kaip visą procesą. Būtent tai ir atsispindi jos pasirodymuose: prieš 5 dešimtmečius ji šiurpino žiūrovus savo rankas ir tarpupirščius badydama peiliu, kiek vėliau jos statiški pasirodymai su įvairiausiais daiktais (įskaitant ir užtaisytą ginklą) sulaukė prieštaringų nuomonių. Visgi nepaisant kritikos, 1997 m. ji buvo pripažinta Venecijos bienalėje ir laimėjo Auksinio liūto apdovanojimą, skirtą geriausiam menininkui, – tai buvo jos tarptautinės šlovės pradžia. Šios autorės autobiografinė knyga „Eiti kiaurai sienas“ yra itin populiari visame pasaulyje ir Lietuvoje. Tai atviras pasakojimas apie Marinos Abramovic vaikystę, karjerą, karjeros pakilimus, nesėkmes, požiūrį. Ši knyga padės geriau pažinti šią menininkę ir performanso žanrą. 

Biografija

Jaunystė ir studijų metai

• Gimė 1946 m. lapkričio 30 d. Belgrade, Jugoslavijoje (dabar Serbija). Užaugo Jugoslavijoje, tėvų, kurie Antrojo pasaulinio karo metais kovojo kaip partizanai, o vėliau dirbo Josipo Broz Tito komunistinėje vyriausybėje, šeimoje. 

• 1965 m. įstojo į Belgrado dailės akademiją studijuoti tapybos. Ilgainiui susidomėjo performanso menu. Ypač galimybe naudoti savo kūną kaip meninių ir dvasinių ieškojimų vietą. 

• 1972 m. baigusi podiplomines studijas Zagrebo (Kroatija) dailės akademijoje, M. Abramović sukūrė seriją visceralinių performansų. Juose jos kūnas buvo ir objektas, ir priemonė. Pavyzdžiui, kūrinyje „Ritmas 10“ (1973 m.) ji metodiškai peiliu dūrė į tarpus tarp pirštų, kartais ištrykšdavo kraujas. Spektaklyje „Ritmas 0“ (1974) ji šešias valandas nejudėdama stovėjo kambaryje kartu su 72 objektais – nuo rožės iki užtaisyto pistoleto. Juos žiūrovai buvo kviečiami naudoti prieš ją, kaip tik panorėję. Šie kūriniai sukėlė diskusijas ne tik dėl savo pavojingumo, bet ir dėl to, kad M. Abramović kartais būdavo nuoga. Tai vėliau tapo nuolatiniu jos darbų elementu.

Performansai

• 1975 m. M. Abramović persikėlė į Amsterdamą. Po metų pradėjo bendradarbiauti su Franku Uwe Laysiepenu (slapyvardis Ulay), bendraminčiu vokiečių menininku. Dauguma jų bendrų darbų buvo susiję su lyties tapatumu. Labiausiai pagarsėjo darbas „Imponderabilia“ (1977 m.). Jame jie stovėjo nuogi vienas priešais kitą siaurame muziejaus įėjime, priversdami lankytojus prasmukti tarp jų ir taip pasirinkti, į kurį iš jų žiūrėti. Pora daug keliavo. Jų „Nightsea Crossing“ (1981-1987 m.) – ilgalaikis abipusės meditacijos ir susikaupimo aktas – buvo atliktas daugiau nei dešimtyje pasaulio vietų. Kai 1988 m. jie nusprendė nutraukti savo santykius, simboliškai pažymėjo tai kūriniu. Jame ėjo iš abiejų Didžiosios kinų sienos galų ir atsisveikindami susitiko viduryje. 

• M. Abramović dėmesio sulaukė 1997 m., kai Venecijos bienalėje laimėjo „Auksinį liūtą“ kaip geriausia menininkė. Jos parodoje „Balkanų barokas“, kurioje buvo naudojami vaizdo įrašai ir gyvas performansas, buvo klausiama apie jos kultūrinę ir šeimyninę tapatybę. Visuomenės dėmesį ji patraukė galerijos instaliacija „Namas su vaizdu į vandenyną“ (2002). Joje ji 12 dienų asketiškai gyveno trijuose prie sienos pritvirtintuose atviruose kubuose. 

• Iki 2005 m. pradėjo svarstyti apie performanso meno palikimą. Žanrą, kurio atskiri kūriniai paprastai gyvena ne tik savo pirminį pastatymą, bet ir kartais išsaugomi kino juostoje. Tais metais M. Abramović, bandydama pasipriešinti šiai tradicijai,  Guggenheimo muziejuje Niujorke pristatė parodą „Seven Easy Pieces“. Joje atliko svarbiausių savo ir penkių kitų performanso menininkų, tarp jų Bruce'o Naumano ir Josepho Beuyso, kūrinių inscenizacijas arba reperformansus.

• 2010 m. Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMA) surengta plati M. Abramović kūrybos retrospektyva „The Artist Is Present“. Parodos metu M. Abramović debiutavo su to paties pavadinimo performansu. Jame ji tyliai sėdėjo, o muziejaus lankytojai paeiliui sėdėjo priešais ją ir žiūrėjo į ją. Ji žvelgė atgal. Galimybė dalyvauti kūrinyje padėjo pritraukti ilgas lankytojų eiles. Retrospektyvoje pasirodė atlikėjų trupė. Ji atliko ankstesnius M. Abramović darbus. Nors reperformansai dažnai buvo kritikuojami dėl to, kad juose nebeliko originalių pasirodymų energijos ir nenuspėjamumo, jie ir naujasis performansas atnešė M. Abramović dar daugiau pripažinimo. Kaip ir 2012 m. sukurtas HBO dokumentinis filmas „The Artist Is Present“. Jame užfiksuota retrospektyvos kronika. M. Abramović fizinės ištvermės išbandymas, kai ji tris mėnesius trukusios parodos metu kasdien nejudėdama sėdėjo po septynias valandas.

• Po MoMA retrospektyvos M. Abramović tapo savotiška įžymybe, bendradarbiaudama su tokiomis popmuzikos ikonomis kaip Jay Z, Lady Gaga ir Jamesas Franco. Ji toliau tyrinėjo performanso meno palikimą mokydama savo principų per seminarus meno galerijose. Vėliau – per savo organizacijas. Ypač Marinos Abramović institutą Niujorko valstijoje. 

• 2016 m. išleido memuarų knygą „Eiti kiaurai sienas“.

Kūrybos bruožai

M. Abramović, kuri save vadina „performanso meno močiute“, dalyvavo pirmuosiuose performanso meno eksperimentuose ir yra viena iš nedaugelio šios kartos pradininkių, vis dar kuriančių naujus darbus. Ji darė ir tebedaro esminę įtaką pastaraisiais dešimtmečiais kuriantiems performanso menininkams. Ypač darbams, kuriuose kvestionuojamos kūno ribos. Nors į savo kūrybą ji nežiūri per feministinio meno rėmus, jos susidūrimas su fiziniu „aš“ ir pagrindiniu moters kūnui skiriamu vaidmeniu padėjo formuoti šios disciplinos kryptį. Jos siekis suteikti naują gyvybę senesniems performanso kūriniams – tiek jos, tiek kitų autorių – paskatino ją sukurti Marinos Abramović performanso meno išsaugojimo institutą. Ši pelno nesiekianti organizacija padeda mokyti, saugoti ir finansuoti performanso meną, užtikrindama ilgalaikį jos performansų ir, platesne prasme, pačios efemeriškos meno formos palikimą. Apie šį institutą M. Abramović yra sakiusi: „Performansas yra trumpalaikis. Tačiau ši vieta skirta laikui. Tai yra tai, ką aš paliksiu po savęs.“