Milan Kundera

„Juk nėra nieko sunkesnio už užuojautą. Net savo paties skausmas nėra toks sunkus, kaip skausmas, kurį jauti su kažkuo, dėl kažko, skausmas, kurį sustiprina vaizduotė ir pratęsia šimtai aidų.“

Milanas Kundera (g. 1929) – čekų kilmės prancūzų rašytojas. M. Kundera 1975 m. išvyko į tremtį Prancūzijoje, o 1981 m. gavo pilietybę. Čekijos pilietybė jam buvo atimta 1979 m., o grąžinta 2019 m. Jis laiko save prancūzų rašytoju ir primygtinai reikalauja, kad jo kūryba būtų studijuojama kaip prancūzų literatūra bei taip klasifikuojama knygynuose. Daug dėmesio sulaukę rašytojo kūriniai: „Nepakeliama būties lengvybė“, „Nereikšmingumo šventė“.

Biografija

• Gimė 1929 m. balandžio 1 d. Čekoslovakijoje, Brno mieste viduriniosios klasės šeimoje. Jo tėvas Liudvikas Kundera (1891-1971) buvo svarbus čekų muzikologas ir pianistas, 1948-1961 m. vadovavęs Brno J. Janáčeko muzikos akademijai. Jo motina buvo Milada Kunderova (gimusi Janošíková). M. Kundera iš tėvo išmoko groti fortepijonu, vėliau studijavo muzikologiją ir muzikos kompoziciją. Muzikologinių įtakų, nuorodų ir užrašų galima rasti visoje jo kūryboje. 

• Dar būdamas paauglys jis įstojo į Čekoslovakijos komunistų partiją, kuri 1948 m. užgrobė valdžią. Tais pačiais metais M. Kundera baigė Brno gimnaziją. Studijavo literatūrą ir estetiką Prahos Karolio universiteto Menų fakultete. Po dviejų semestrų perėjo į Prahos vaidybos akademijos Kino fakultetą, kur lankė kino režisūros ir scenarijaus rašymo paskaitas.

• 1950 m. studijos nutrūko, kai jis ir rašytojas Janas Trefulka buvo pašalinti iš Komunistų partijos už antipartinę veiklą. J. Trefulka šį įvykį aprašė novelėje „Pršelo jim štěstí“ (1962). M. Kundera taip pat pasinaudojo šia istorija kaip įkvėpimu pagrindinei romano „Žert“ (1967) temai. 1952 m. baigęs studijas, M. Kundera Kino fakultete buvo paskirtas pasaulinės literatūros dėstytoju. 1956 m. M. Kundera vėl buvo priimtas į partiją, bet 1970 m. antrą kartą pašalintas.

• Kartu su kitais rašytojais reformatoriais komunistais, tokiais kaip Pavelas Kohoutas, jis periferiškai dalyvavo 1968 m. Prahos pavasaryje. Šį trumpą reformistinės veiklos laikotarpį užgniaužė sovietų invazija į Čekoslovakiją 1968 m. rugpjūtį. M. Kundera liko įsipareigojęs reformuoti Čekoslovakijos komunizmą ir spaudoje aršiai ginčijosi su kolega čekų rašytoju Vaclavu Havelu. Tačiau galiausiai M. Kundera atsisakė savo reformistinių svajonių ir 1975 m. persikėlė į Prancūziją. 1979 m. iš jo buvo atimta Čekoslovakijos pilietybė; nuo 1981 m. jis yra Prancūzijos pilietis. Šiuo metu palaiko ryšius su Čekijos ir Slovakijos draugais tėvynėje, tačiau grįžta retai.

Kūrybos bruožai

M. Kunderos kūriniuose dažnai pasitaiko filosofinių apmąstymų ir kontempliacijų. Jis nagrinėja egzistencinius klausimus, žmogaus prigimtį ir asmeninių santykių sudėtingumą. Jo kūryba skatina skaitytojus susimąstyti apie gilesnes gyvenimo prasmes ir pasekmes. M. Kundera gilinasi į personažų psichologiją, vaizduodamas jų vidines mintis, troškimus ir konfliktus. Jis nagrinėja žmogaus elgesio niuansus ir tarpasmeninių santykių subtilybes, pateikdamas gilias įžvalgas apie žmogaus būseną.

M. Kundera naudoja sudėtingas pasakojimo struktūras. Jis mėgsta žaisti skirtingomis perspektyvomis, nelinijiniu pasakojimu ir fikcinių bei istorinių elementų deriniu. Šis sudėtingumas suteikia daugiau gilumo ir meta iššūkį įprastoms pasakojimo konvencijoms. M. Kundera dažnai remiasi kitais literatūros, filosofijos ir meno kūriniais. Jis audžia intertekstualius ryšius, aliuzijas ir nuorodas, kad praturtintų pasakojimų prasmės sluoksnius.

Be to, M. Kundera naudoja šmaikštumą ir ironiją, pasitelkdamas humorą kalba apie rimtus dalykus. Jis žaismingai meta iššūkį visuomenės normoms, politinėms ideologijoms bei žmogiškoms silpnybėms, suteikdamas kūriniams satyrinį ir sardonišką atspalvį.