Nikolaj Gogol

„Tačiau išmintingas yra tas, kuris nesmerkia jokio charakterio, bet žvilgsniu tyrinėja jo šaknis ir priežastis.“

Nikolajus Vasiljevičius Gogolis (1809-1852) – ukrainiečių kilmės rusų prozininkas, apsakymų autorius ir dramaturgas. Jo kūriniai padarė didelę įtaką rusų literatūros krypčiai. N. Gogolio romanas „Mirusios sielos“ (1842) laikomas didžiosios XIX a. rusų realizmo tradicijos pagrindu.

Biografija

Jaunystė ir rašytojo karjeros pradžia

• Gimė 1809 m. kovo 31 d. Soročyncuose, Ukrainos kazokų kaime dabartinėje Poltavos srityje. Jo šeima kilusi iš žemesniųjų bajorų sluoksnių. Motina buvo lenkų kilmės. Tėvas – ukrainiečių kazokas, rašęs poeziją ir dramas ukrainiečių kalba. Šeimoje buvo kalbama ir ukrainietiškai, ir rusiškai. N. Gogolis vėliau sąmoningai pasirinko literatūrinę karjerą rusų, o ne ukrainiečių kalba. mokėsi Nežyno aukštesniųjų mokslų gimnazijoje. Mokykloje, įkurtoje vykdant Aleksandro I švietimo reformas.

• Baigęs mokyklą 1828 m., persikėlė į Sankt Peterburgą, turėdamas ambicijų tapti garsiu rašytoju. Su savimi turėjo ilgą romantinę poemą apie Vokietijos kaimo gyvenimą „Hans Küchelgarten“. Ją išleido savo lėšomis. Jos kopijas išsiuntė į pagrindinius literatūros žurnalus. Kūrinį visi atmetė ir išjuokė. N. Gogolis nupirko ir sudegino visus egzempliorius, prisiekdamas daugiau niekada nerašyti poezijos.

• Vietoj to ėmėsi prozos. Parašė eilę pasakojimų iš Ukrainos kaimo. Daugiausia komiškų, sentimentalių ir kartais makabriškų. Jie iš karto sulaukė sėkmės. 1831 ir 1832 m. buvo išleisti dviem tomais. N. Gogolio kūrybą palaikė pagrindiniai Peterburgo literatūrinės scenos veikėjai, įskaitant Vasilijų Žukovskį ir Piotrą Pletniovą. Net Aleksandrą Puškiną. Su juo jis susipažino 1831 m. ir užmezgė draugystę. Ukrainiečių pastoracinį laikotarpį tęsė 1835 m. išleisti du „Mirgorodo“ tomai. Tais pačiais metais išleido rinkinį „Arabeskos“. Jame buvo apsakymų, kurių veiksmas vyksta Sankt Peterburge. Šiuose apsakymuose autorius pradėjo nagrinėti susvetimėjimo ir psichinio nestabilumo temas. Jas jis toliau plėtojo savo garsiausiuose apsakymuose.

• 1835 m. baigė savo pirmąją sceninę komediją. Ji buvo išspausdinta ir suvaidinta tik 1842 m. Garsiausios jo pjesės premjera įvyko 1836 m., gavus oficialų Nikolajaus I pritarimą. Kandi satyra apie provincijos valdžios korupciją ir nekompetenciją daugelio buvo interpretuojama kaip išpuolis prieš visą caro valdymo sistemą. N. Gogolis dėl to sunerimo, nes buvo ultrakonservatyvus monarchistas.

Laimės paieškos ir gyvenimo pabaiga

• Nors sulaukė trokštamos literatūrinės sėkmės, kuria žavėjosi ir kritikai, ir skaitytojai, asmeninės laimės nerado. Mėgėjiškai domėjosi istorija. Bandė įstoti į Kijevo universitetą, nors trūko kvalifikacijos. Literatūrinė šlovė leido 1834 m. laimėti viduramžių istorijos profesoriaus vietą Sankt Peterburgo universitete. Tačiau dėl žinių stokos nesugebėjo dirbti šio darbo. Po metų farsiškos klastos ir nesėkmės atsistatydino.

• 1836 m. paliko Rusiją. Didžiąją dalį kitų dvylikos metų praleido užsienyje, keliaudamas po Prancūziją, Vokietiją ir Šveicariją. Galiausiai apsigyveno Romoje. Ten studijavo meną. Tapo atsidavusiu operos mylėtoju. 1838 m., kaip spėjama, įsimylėjo grafą Josifą Vielhorskį, 23-ejų metų garsaus Rusijos pareigūno sūnų, atvykusį į Italiją gydytis nuo tuberkuliozės. Kitais metais jis ten mirė. Visą tą laiką N. Gogolis toliau kūrė savo šedevrą – satyrinį romaną „Mirusios sielos“. Jį baigė 1841 m. Grįžo į Rusiją prižiūrėti jo leidimo. Kitais metais pasirodęs romanas sulaukė milžiniškos sėkmės. Dar labiau įtvirtino N. Gogolio, kaip vieno mėgstamiausių Rusijos rašytojų, pozicijas.

• N. Gogolis vėl buvo sukrėstas dėl to, kad kūrinys buvo laikomas satyriniu išpuoliu prieš visą carinę sistemą. N. Gogolis planavo, kad „Mirusios sielos“ bus pirmoji trilogijos dalis. Joje ištvirkęs herojus Čičikovas palaipsniui pasitaisys ir dvasiškai apsivalys. Vis labiau religingas polinkis ir demoniškų jėgų baimė paskatino N. Gogolį 1846-1847 m. atlikti piligriminę kelionę į Jeruzalę. 1848 m. jis grįžo į Rusiją. Baigė antrąjį kūrinio tomą. Nepatenkintas savo raštais, dar labiau pateko į dvasinio vyresniojo Matvėjaus Konstantinovskio įtaką. Jis bandė jį įtikinti, kad grožinės literatūros rašymas yra demoniškas ir nuodėmingas užsiėmimas. N. Gogolis darėsi vis asketiškesnis. Kentė depresijos priepuolius. Per vieną iš jų 1852 m. vasario 24 d. sudegino didžiąją dalį „Mirusių sielų“ antrojo tomo rankraščių. Apimtas nevilties dėl to, ką padarė, manydamas, kad jį apgaudinėja pats velnias, N. Gogolis atsigulė į lovą. Atsisakė bet kokio maisto. Po devynių dienų mirė agonijoje.

• Mirė 1852 m. kovo 4 d. Maskvoje. Buvo palaidotas Danilovo vienuolyne Maskvoje. XX a. trečiajame dešimtmetyje kapas perkeltas į Novodevičių kapines. Šio proceso metu paaiškėjo, kad karste jis gulėjo veidu žemyn. Pasklido gandas, kad buvo palaidotas gyvas. Sankt Peterburge N. Gogolio atminimą įamžina įspūdingas paminklas pėsčiųjų Mažojoje Koniušenoje, prie Nevskio prospekto.

Kūrybos bruožai

N. Gogolis vienas pirmųjų panaudojo grotesko techniką. Jo apsakymai pasižymėjo proto-siurealistinėmis savybėmis. Pasak Viktoro Šklovskio, keistas N. Gogolio rašymo stilius primena defamiliarizacijos techniką. Ankstyvieji autoriaus kūriniai buvo paveikti ukrainietiško auklėjimo, ukrainiečių kultūros ir folkloro. Vėlesniuose jo kūriniuose satyrizuojama politinė korupcija Rusijos imperijoje. Daugelis rašytojų ir kritikų pripažino didžiulę N. Gogolio įtaką rusų, ukrainiečių bei pasaulio literatūrai. N. Gogolio įtaką pripažino Michailas Bulgakovas, Fiodoras Dostojevskis, Riunosuke Akutagawa, Michailas Saltykovas-Ščedrinas, Flannery O'Connor, Franzas Kafka ir kiti.