Rene Descartes

„Aš mąstau, vadinasi, esu.“

Renė Dekartas (1596 – 1650) – prancūzų filosofas, mokslininkas ir matematikas, laikomas reikšmingiausia moderniosios filosofijos bei mokslo figūra. Matematika buvo svarbiausia jo tyrinėjimo sritis, jis sujungė anksčiau atskirus geometrijos ir algebros dalykus į analitinę geometriją. Didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį R. Descartes'as praleido Nyderlandų Respublikoje, iš pradžių tarnaudamas Olandijos kariuomenėje, o vėliau tapdamas pagrindiniu Nyderlandų aukso amžiaus intelektualu. Nors jis tarnavo protestantiškoje valstybėje ir vėliau kritikų buvo laikomas deistu, R. Descartes‘as buvo katalikas. Susipažinti su autoriaus kūryba padės jo knyga „Rinktinė. Proto vadovavimo taisyklės. Samprotavimas apie metodą. Apmąstymai apie pirmąją filosofiją. Filosofijos pradai“.

Biografija

• Gimė 1596 m. kovo 31 d. Prancūzijoje. Jo tėvas buvo žemvaldys ir Bretanės parlamento tarybos narys. Nuo dešimties metų jaunasis R. Descartes‘as mokėsi pas jėzuitus Prancūzijos Anžu provincijos La Flešo koledže – mokykloje, kurią įkūrė Henrikas IV ir kuri buvo laikoma viena geriausių visoje Europoje. Ten jis gilinosi į kalbas, logiką, etiką, matematiką, fiziką ir metafiziką. Vėliau studijavo Puatjė universitete, kur įgijo teisės magistro laipsnį, jį baigė 1616 m.

• Jis mokėsi vienoje garsiausių Europos mokyklų, tačiau jį apėmė abejonės dėl mokymo lygio. Didelę įtaką jam padarė Galilėjaus (1564-1642) ir Koperniko (1473-1543) idėjos bei jų heliocentrinis požiūris į visatą, pagal kurį Saulė, o ne Žemė, yra Saulės sistemos centras. R. Descartes‘as pradėjo ilgą kelią, kuris pakeis filosofijos prigimtį ateinančioms kartoms.

• Šiuos ieškojimus R. Descartes‘as pradėjo savanoriškai tarnaudamas Nyderlandų ir Vokietijos kariuomenėse bei keliaudamas po Europą. Būdamas dislokuotas Vokietijos Bavarijos provincijoje, jis patyrė išgyvenimą, kuris visiškai pakeitė jo gyvenimą. 1619 m. lapkričio 10 d. norėdamas pabėgti nuo šalčio jis pasislėpė mažame kambarėlyje, kurį šildė tik keraminė krosnis. Neturėdamas kuo užsiimti, jis visą dieną praleido medituodamas. Vieną naktį jis susapnavo tris ryškius sapnus. Pabudęs jis juos palaikė vizijomis ir pradėjo regėti gamtos pasaulį kaip vieną sistemą, kurios raktas – matematika. Jis susimąstė, ar matematikos tikrumas gali būti pritaikytas ir kitose pažinimo srityse. 

• Palikęs kariuomenę ir bijodamas Katalikų bažnyčios persekiojimo, didžiąją likusio gyvenimo dalį jis praleido Nyderlanduose – šalyje, kurioje žodžio laisvė buvo didesnė nei bet kur kitur Europoje. Remdamasis Bavarijoje užklupusiomis vizijomis, jis ėmė kurti naują mąstymo sistemą. Jos pagrindas buvo tiesos ieškojimas. R. Descartes‘as tikėjo, kad tiesą galima pasiekti per abejonės sąvoką.

• XVII a. pradžioje Europoje vyko esminiai pokyčiai tiek mokslo, tiek filosofijos srityje. Prieš R. Descartes'ui įtvirtinant abejonės sąvoką ir pereinant prie racionalizmo, Vakarų mąstyme dominavo aristotelinė filosofija bei scholastika, tačiau mokslas inicijavo šios tradicinės ideologijos lūžį ir perėjo prie ideologijos, pagrįstos paties individo proto galia. R. Descartes'o pradėtame naujame mąstyme senoji empirizmo samprata, pagal kurią žinios buvo įgyjamos pojūčiais ar patirtimi, pasirodė esanti nepatikima. Moksle didelis dėmesys buvo skiriamas stebėjimams, eksperimentams ir protui. Būtent pastarieji trys dalykai leido R. Descartes‘ui suabejoti viskuo, kuo jis buvo išmokytas tikėti, ir paskatino jį ieškoti tiesos. Pasitelkdamas tik proto galią, jis bandė įrodyti savo paties egzistavimą.

• 1649 m. Švedijos karalienės Kristinos prašymu R. Descartes'as persikėlė į Stokholmą dėstyti filosofijos. Deja, karalienė mėgdavo anksti keltis, o tai prieštaravo R. Descartes‘ui, kuris mieliau miegodavo vėlai – šios praktikos jis laikėsi nuo studijų laikų. Kėlimasis penktą valandą ryto į pamokas (tris kartus per savaitę) jam buvo lemtingas, nes jis susirgo plaučių uždegimu ir 1650 m. vasario 11 d. mirė.

• Praėjus 16 metų po jo mirties, R. Descartes'o palaikai be galvos ir vieno piršto išvežti iš Stokholmo į Paryžių. 1667 m. jis palaidotas Ženevjevos diu Mont bažnyčios kapinėse. Po daugelio metų jis, vis dar be galvos ir piršto, perkeltas bei vėl palaidotas Saint-Germain-du-Pres abatijoje.

Kūrybos bruožai

R. Descartes'as savo pagrindiniame 1641 m. išleistame tekste „Meditations on First Philosophy“ (liet. „Meditacijos apie pirmąją filosofiją“) išsamiai aprašo abejonių metodą. Jis tapo itin svarbus racionalistams, siekiantiems neklystančio žinojimo. Racionalistai savo epistemologinius teiginius grindžia grynuoju protu, nesiremdami pojūčiais ar patirtimi (priešingai nei empiristai). Epistemologija yra filosofinis mokslas apie žinojimą.

Tuo metu, kai mokslininkai rašė lotyniškai, R. Descartes'as rašė prancūziškai, todėl jo darbus galėjo skaityti kiekvienas, mokantis bendrinę to meto kalbą. Jo rašymo stilius draugiškas ir prieinamas, todėl atrodo, tarsi su juo kalbiesi. Autoriaus skeptiškas tyrinėjimas to, ką galime žinoti, prasideda klausimu, ar galima pasitikėti savo pojūčiais?