Roland Barthes

„Kalba yra oda: aš trinu savo kalbą į kitą. Tarsi vietoj pirštų turėčiau žodžius, arba pirštus savo žodžių galuose. Mano kalba dreba iš troškimo.“

Roland'as Gérard'as Barthes'as (1915–1980) – prancūzų literatūros teoretikas, eseistas, filosofas, kritikas ir semiotikas. Savo darbuose analizavo įvairias ženklų sistemas, daugiausia kilusias iš Vakarų populiariosios kultūros. Jo idėjos turėjo įtakos daugelio teorinių mokyklų, įskaitant struktūralizmą, antropologiją, literatūros teoriją ir poststruktūralizmą, raidai. Susipažinkite su R. Barthes‘o įžvalgomis: „Meilės diskurso fragmentai“, „Ženklų imperija“.

Biografija

• Gimė 1915 m. lapkričio 12 d. Prancūzijoje.

• Studijavo Paryžiaus universitete, kur 1939 m. įgijo klasikinės literatūros, o 1943 m. – gramatikos ir filologijos diplomą. Po darbo 1952 – 1959 m. Nacionaliniame mokslinių tyrimų centre (pranc. Centre National de la Recherche Scientifique) paskirtas į Aukštųjų studijų mokyklą (pranc. École Pratique des Hautes Études). 1976 m. tapo pirmuoju asmeniu, užėmusiu literatūrinės semiologijos katedrą Prancūzijos kolegijoje (pranc. Collège de France).

• Pirmoji jo knyga „Le Degré zéro de l'écriture“ (1953; liet. „Rašymo nulinis laipsnis“) buvo literatūrinis manifestas, nagrinėjantis kalbos konstrukcijų savavališkumą. Vėlesnėse knygose jis taikė tą patį kritinį aparatą mitologijoms (t. y. paslėptoms prielaidoms), kuriomis grindžiami populiarūs kultūros reiškiniai – nuo reklamos ir mados iki Eifelio bokšto ir imtynių. Jo knyga „Sur Racine“ (1963, liet. „Apie Racine'ą“) sukėlė literatūrinį maištą Prancūzijoje, supriešindama R. Barthes'ą su tradiciniais akademikais, kurie manė, kad ši naujoji kritika, vertinanti tekstus kaip ženklų sistemą, išniekina klasiką. Dar radikalesnė buvo knyga „S/Z“ (1970) – Honoré de Balzaco apsakymo eilutė po eilutės semiologinė analizė, kurioje R. Barthes'as pabrėžė aktyvų skaitytojo vaidmenį kuriant pasakojimą pagal tekste esančias užuominas.

• R. Barthes'o literatūrinis stilius, nors kartais ekscentriškas ir be reikalo neaiškus, plačiai mėgdžiotas bei parodijuotas. Vieni manė, kad jo teorijose yra genialių įžvalgų, o kiti jas laikė tiesiog iškreiptais išvedžiojimais. Tačiau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje R. Barthes'o intelektualinis autoritetas buvo beveik neginčijamas, o jo teorijos tapo itin įtakingos ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kiti žymūs radikalūs prancūzų mąstytojai, kuriems R. Barthes‘as darė įtaką, buvo psichoanalitikas Jacques'as Lacanas, socioistorikas Michelis Foucault ir filosofas Jacques'as Derrida.

• Dvi vėlesnės R. Barthes'o knygos įtvirtino jo, kaip rašytojo, reputaciją. Jis išleido antiautobiografiją „Roland Barthes par Roland Barthes“ (1975; liet. „Roland‘as Barthes‘as pagal Roland‘ą Barthes‘ą“), o jo „Fragments d'un discours amoureux“ (1977; liet. „Meilės diskurso fragmentai“), pasakojimas apie skausmingą meilės romaną, buvo toks populiarus, kad Prancūzijoje greitai parduota daugiau kaip 60 tūkst. egzempliorių. 

• R. Barthes'as mirė 1980 m. kovo 26 d. Paryžiuje, Prancūzijoje, sulaukęs 64 metų, nuo sužalojimų, patirtų susidūrus su automobiliu. Po mirties buvo išleisti keli jo raštų rinkiniai, tarp jų „A Barthes Reader“ (1982), kurį redagavo jo draugė ir gerbėja Susan Sontag, bei „Incidents“ (1987). Pastarasis tomas atskleidė R. Barthes'o homoseksualumą, kurio jis viešai nepripažino. 1993 – 1995 m. trimis tomais išleisti R. Barthes'o „Oeuvres complètes“ (liet. „Baigiamieji darbai“).

Kūrybos bruožai

R. Barthes'as žinomas dėl įtakingų struktūralizmo, semiotikos ir kultūros analizės darbų. Autoriaus rašymo stilius apibūdinamas kaip tankus, sudėtingas ir intelektualiai griežtas. R. Barthes'o tekstuose taikomas itin teorinis ir analitinis požiūris, remiamasi įvairiomis disciplinomis, pavyzdžiui, lingvistika, antropologija, sociologija bei literatūros teorija. Jo tekstams būdingos sudėtingos filosofinės sąvokos, gausiai vartojamas žargonas, tankus nuorodų į kitus mąstytojus ir teorijas tinklas.

R. Barthes'o prozos stilių galima vadinti tiksliu ir kruopščiu. Jis garsėja gebėjimu dekonstruoti ir analizuoti kultūrinius reiškinius, atskleidžiant daugybę prasmės bei potekstės sluoksnių. Jo darbuose atidžiai skaitomi ir interpretuojami įvairūs tekstai, įskaitant literatūrą, reklamas, nuotraukas bei populiariosios kultūros artefaktus. Be to, R. Barthes'o rašymo stilius pasižymi žaismingumu ir ironija. Jis naudoja retorines priemones, paradoksus ir kalambūrus, kad mestų iššūkį tradicinei išminčiai bei sugriautų nusistovėjusias prasmės ir reprezentacijos sampratas.