Salomėja Nėris

„Gyvenimas gražus, kai savo vidaus spinduliais jį nušvieti, kai savo vidaus šiluma jį sušildai.“

Salomėja Nėris - XX a. I pusės poetė, antrosios kartos neoromantikė. Ji buvo išrinkta į vadinamąjį Liaudies seimą su dar keliais lietuvių rašytojais ir įtraukta į delegaciją vykti į Maskvą, prašyti priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ji su sūnumi traukėsi į Rusiją. Ten jos asmeninis gyvenimas taip pat nesusiklostė. EIlėraščių rinkinį „Prie didelio kelio" ji sudarė karo pabaigoje, bet sovietų valdžiai jis netiko - rinkinys buvo pakeistas. S. Nėris sunkiai susirgo ir mirė Maskvoje, nors troško grįžti į tėvynę. Parašė tokius kūrinius kaip „Eglė žalčių karalienė" ir „Našlaitė". 

Biografija

Vaikystė ir studijų metai

• Gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršuose, Alvito valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje.

• 1911 m. pradėjo lankyti Alvito pradinę mokyklą.

• 1918 m. pradėjo lankyti Marijampolės mergaičių progimnazijos antrąją klasę. 

• Savarankiškai pasirengusi, išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir 1919 m. persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją.

• 1921 m. ateitininkų šapirografuotame laikraštyje „Ateities žiedai“ S. Nėris pradėjo spausdinti eilėraščius. 

• Po 1923 m. lapkričio mėn. išspausdintu eilėraščiu „Jūra banguoja, jūra beribė“ ji pirmą kartą pasirašė Nėries slapyvardžiu. 

• Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, 1924 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą, vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką – psichologiją, dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje.

• Studijuodama universitete išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ (1927).

• 1928 m. baigė universitetą.

Po universiteto baigimo

• 1928 m. persikėlė į Lazdijus. Buvo paskirta Seinų „Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja.

• 1929 m. išvažiavo į Vieną. Ten gilino žinias vokiečių kalbos kursuose užsieniečiams prie Vienos universiteto. 

• Tų pačių metų vasarą pradėjo ruošti savo antrąjį eilėraščių rinkinį – „Pėdos smėly“ (1931).

• Nuo 1930 m. švietimo ministro įsakymu ji laikyta Seinų „Žiburio“ gimnazijoje etatinėje tarnyboje. 

• 1930 m. vasarą lankėsi Vakarų Europoje su profesoriumi Baliu Sruoga. 

• 1931 m. rudenį persikėlė gyventi į Kauną. Ten vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniu literatūriniu darbu, grožinės literatūros vertimais. Kaune suartėjo su kairiųjų ir prokomunistinių pažiūrų rašytojais.

• 1934 m. persikėlė gyventi į Panevėžį. Švietimo ministro įsakymu ji buvo paskirta Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja.

• 1936 m. gyveno tėviškėje, lankėsi Kaune. 

• Tų pačių metų rudenį išvažiavo į Paryžių studijuoti prancūzų kalbos. 

• 1936 m. gruodžio 12 d. Paryžiuje įvyko Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo civilinės jungtuvės.

Šeima ir rašytojos karjera

• 1937 m. grįžo į Lietuvą, į Palemoną prie Kauno. 

• Tais pačiais metais S. Nėris savo prašymu atkelta iš Panevėžio į Kauną ir pradėjo dirbti Kauno III Valstybinėje gimnazijoje.

• Tais pačiais metais pagimdė sūnų, kuriam davė Sauliuko – Balandžio vardą.

• 1938 m. išleido ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį – „Diemedžiu žydėsiu“, kuris laimėjo 1938 m. Valstybinę literatūros premiją. 

• 1939 m. sausio 13 d. Lietuvos rašytojų draugija Kaune, Valstybės teatre, surengė literatūros šventę, kurios metu jai įteikta 1938 m. Valstybinė premija už minėtą rinkinį. 

Okupacijos metai

• 1940 m. buvo paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, išrinkta į delegaciją vykti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. 

• Poetė įėjo į komitetą, organizuojantį lietuvių literatūros ir meno dekadą Maskvoje, aktyviai dalyvavo rinkimų mitinguose Zarasuose, Dusetose ir Utenoje. 

• 1941 m. sausio 12 d. buvo išrinkta SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate.

• Tais pačiais metais, bėgdama nuo vokiečių, S. Nėris su sūnumi pasitraukė į Rusiją. 

• Tais pačiais metais S. Nėris iš Maskvos išvažiavo į Penzą. Ten aktyviai dalyvavo literatūriniuose lietuvių rašytojų vakaruose kartu su kitais lietuvių rašytojais.

• 1942 m. poetė iš Ufos išvažiavo į Maskvą ir ten liko gyventi. Gyvendama Maskvoje ji pradėjo blogai jaustis.

Pokario metai ir gyvenimo pabaiga

• 1944 m. S. Nėris grįžo iš Maskvos į Kauną. 

• Tais pačiais metais lankėsi savo tėviškėje. 

• 1945 m. buvo paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Gulėdama ligoninėje, ji stengėsi išleisti savo paskutinį eilių rinkinį. Jį S. Nėris pavadino „Prie didelio kelio“, tačiau leidėjai rinkinį pervadino „Lakštingala negali nečiulbėti“. Rašytojai nepatiko nei pakeistas pavadinimas, nei kai kurie ištaisyti jos eilėraščiai.

• Mirė 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje nuo kepenų vėžio. Kitą dieną jos palaikai buvo parvežti į Kauną. 1992 m. palaikai iš Karo muziejaus sodelio perlaidoti Petrašiūnų kapinėse.

Kūrybos bruožai

Salomėja Nėris – antrosios kartos neoromantikė. Eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“ ji sudarė karo pabaigoje, bet sovietų valdžiai jis netiko, tad rinkinys buvo pakeistas. Parašė „Poemą apie Staliną“ ir kitus eilėraščius partinėmis temomis. Paskutinysis rinkinys priskiriamas XX a. vid. katastrofų literatūrai.

Kūryba autobiografiška, lyrika išpažintinė.

Eilėraštis „Savęs aš gailiuos“

Eilėraščio veikėją vilkę galima prilyginti moteriai. Ji sunkiai serganti ir vieniša, nuo gaujos atskirta iš paskutiniųjų jėgų stengiasi pribėgti mišką. Tarsi galima nuspėti, jog S. Nėris jaučia, kad grįžti į tėvynę lengva nebus.

Eilėraštis „Maironiui“

Šiame eilėraštyje dominuoja kaltės ir atgailos tema. Eilėraštis parašytas kreipimosi forma – kreipiamasi į autoritetą. Svajojama grįžti į tėvynę, tačiau abejojama, ar gimtinė subjektą priims. Subjektas sutiktų būti bet kuo, kad tik galėtų grįžti.