Šatrijos ragana

„Žmogaus siela man įdomesnė už kūną“. 

Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) – viena žymiausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios moterų lietuvių literatūroje. Rašytoja gimė 1877 m. lenkiško dvaro aplinkoje, tačiau pažadinta lietuvių nacionalinio judėjimo, ji puikiai išmoko lietuvių kalbą ir tapo kritikų liaupsinama mūsų šalies kūrėja. Šatrijos Raganos kūrybai būdingas gilus emocinio, psichologinio pasaulio atvaizdavimas. Taip pat jos apsakymuose ir apysakose galima pastebėti dvaro – kaip kultūros simbolio – svarbą. Marija Pečkauskaitė laikoma ir feminizmo judėjimo pradininke Lietuvoje: ji visą savo gyvenimą itin didelį dėmesį skyrė mergaičių edukacijai, o žymiausiame kūrinyje „Sename dvare“ rašytoja dvaro moterį vaizduoja ne tik kaip namus puoselėjančią motiną, bet kaip išsilavinusią, skaitančią eruditę. 

Šatrijos ragana

5,58€

Turime sandėlyje

1 prekės

Biografija

Vaikystė ir studijų metai

Gimė 1877 m. kovo 8 d. Medingėnų dvare. Šeimoje buvo vyriausia dukra, po jos dar gimė sesuo Sofija, broliai Steponas ir Vincas.

Iki dešimties metų augo Labūnavos dvare (dabartinis Kelmės rajonas).

Su namų mokytojų pagalba išėjusi pradžios mokyklos kursą, su guvernante, atvykusia iš Varšuvos, 1891 m. pradėjo ruoštis egzaminams į Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos gimnaziją. 

1891 m. į namus buvo pakviestas Povilas Višinskis padėti pasirengti į gimnaziją Marijos broliui Steponui. Jis jau buvo įsitraukęs į judėjimą už tautinį atgimimą. Didele savo dvasinio poveikio galia į savo idealų erdvę jis įtraukė ir Mariją. 

1892 m. egzaminus išlaikė į trečiąją klasę, bet drėgnas oras pakenkė jos sveikatai ir po pusės metų ji grįžo namo, kur gimnazijos kursą tęsė privačiai.

1894 m. į Užventį, kur tada gyveno Marijos šeima, atvyko jaunas kunigas Kazimieras Bukantas. Pamilusi kunigą, Marija savo meilę išsaugojo iki pat gyvenimo pabaigos.

Nuo 1896 m. Lietuvos periodinėje spaudoje Marija pradėjo spausdinti apsakymus.

1896 m. išvažiavo į Varšuvą, į bitininkų kursus. 

1898 m. mirus tėvui, šeima liko be lėšų pragyvenimui. Marija mokytojavo dvaruose, kiti vaikai irgi ėmėsi darbo.

1905–1907 m. išvažiavo į Šveicariją. Ciuricho ir Friburgo universitetuose klausė etikos ir pedagogikos paskaitų.

Mokytojavimas, rašymas ir gyvenimo pabaiga

1907 m. atsikraustė į Pavandenės dvarą mokyti  vaikų. 

1909 m. buvo pakviesta mokytojauti į Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnaziją. 

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, „Žiburio“ progimnazija persikėlė į Trakus, o 1915 m. evakavosi į Voronežą. Marija dėl sveikatos būklės nusprendė nesievakuoti – ji persikraustė į Židikus. K. Bukanto remiama materialiai, ji galėjo atsidėti literatūrinei veiklai.

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais ji vėl grįžo prie pedagogikos. 

1927 m. už pedagoginius tyrinėjimus buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktarės vardas.

Mirė 1930 m. liepos 24 d. Židikuose. Palaidota Židikų kapinaitėse.

Kūrybos bruožai

XIX a. pab. objektyviai aprašinėjo kaimiečių vargus ir aukštino šviesius asmenis. Gilinosi į vaikų psichologiją, gėrėjosi kaimo vaikų noru mokytis, propagavo švietimą. 

Šatrijos Raganos kūrybai būdinga gilinimasis į žmogaus sielą, autobiografiškumas, romantinis pakilumas, emocingumas. Reikšmingiausias kūrinys – asmeniniais vaikystės įspūdžiais pagrįsta apysaka Sename dvare. Kiti kūriniai artimi simbolizmo estetikai. Autorė taip pat parašė publicistinių auklėjamųjų knygų, tekstų apie bitininkystę, komediją vaikams, kelionių apybraižų, pedagogikos, etikos, estetikos darbų.

Apysaka „Sename dvare“

Šis kūrinys – tai atsiminimai, vaikystės poetizavimas, autobiografinė apysaka, sukurta po motinos mirties. Čia dvaras vaizduojamas kaip šviesos skleidėjas.

Pasakotoja – maža mergaitė Irusia, atskleidžianti dvarininkų šeimos gyvenimą. Pagrindinė veikėja – mamatė – Marija, išskirtinio dvasingumo asmenybė, altruistė, menininkė, svajoja apie gilesnę prasmę kasdienybėje. Svarbi knygos dalis yra „Mamatės užrašai“. Mamatė sudaro visišką kontrastą tėveliui. Ji atsisako galimybės būti laiminga su mylimu ponu Jonavičiumi, nes jai vaikų laimė ir gerovė bei ištikimybė vyrui yra daug svarbiau. Mamatės paveikslas įprasmina ne tik dvasinį ir fizinį grožį, bet ir labai giliai suvoktą pareigą savajam kraštui ir jo žmonėms.