Tomas Akvinietis

„Žmogaus išgelbėjimui būtini trys dalykai: žinoti, kuo jis turi tikėti, žinoti, ko jis turi trokšti, ir žinoti, ką jis turi daryti.“

Tomas Akvinietis (1225–1274) – italų dominikonų vienuolis ir kunigas, įtakingas filosofas bei teologas, scholastinės tradicijos teisininkas iš Akvino grafystės Sicilijos karalystėje, Italijoje; šioje tradicijoje žinomas kaip Doctor Angelicus ir Doctor Communis. 1999 m. Jonas Paulius II šiuos tradicinius titulus papildė nauju: Doctor Humanitatis. Kviečiame susipažinti su T. Akviniečio mintimis: „Politiniai traktatai“, „Filosofijos traktatų rinktinė“.

Biografija

• Gimė 1225 m. netoli Akvino, pusiaukelėje tarp Romos ir Neapolio. Jis buvo jauniausias iš mažiausiai devynių vaikų ir gimė turtingoje šeimoje, kuriai priklausė garsi Rokasekos pilis. Paauglystėje Neapolyje jis pateko į dominikonų, naujai įkurto kunigų ordino, pasišventusio mokymuisi, įtaką. Sulaukęs devyniolikos metų, įstojo į šį ordiną ir buvo paskirtas toliau studijuoti į Paryžių, tačiau jo planai užtruko dėl tėvų, kurie tikėjosi, kad jis atliks vadovaujantį vaidmenį garbingame vietiniame Monte Kasino vienuolyne, kuriame mokėsi vaikystėje, nenuoseklumo. 

• Trejus metus Paryžiuje Tomas studijavo filosofiją, o 1248 m. buvo išsiųstas į Kelną, prižiūrimas Alberto Didžiojo. Šis vyresnysis dominikonas pasirodė esąs idealus mokytojas. Albertas tuo metu buvo pagrindinė naujai išryškėjusios krikščioniškosios teologijos susiliejimo su graikų ir arabų filosofija programos figūra. Jis turėjo enciklopedinį supratimą apie to meto mokslus, kurie svaiginančiu greičiu plėtėsi dėl naujai atsiradusio Aristotelio korpuso vertimo į lotynų kalbą. Albertas buvo tvirtai įsitikinęs, kad krikščionių tikėjimui gali būti tik į naudą, jei jis giliai bendradarbiaus su filosofija ir mokslu.

• Tomas akivaizdžiai klestėjo Alberto įtakoje, nes kai 1252 m. Alberto buvo paprašyta paskirti studentą, kuris galėtų studijuoti Paryžiaus universitete, jis pasirinko Tomą, nors šis dar buvo dvejais metais jaunesnis už reikalaujamą minimalų amžių. Po ketverių metų teologijos bakalauro studijų, per kurias Tomas skaitė paskaitas apie Bibliją ir Petro Lombardo Sentencijas, Akvinietis gavo daktaro laipsnį ir iš karto buvo paskirtas teologijos magistru, vėlgi būdamas ankstesnio amžiaus, nei oficialiai leido įstatai. Nuo 1256 iki 1259 m. jis buvo Paryžiaus dominikonų teologijos katedros vedėjas, pamokslavo, skaitė paskaitas apie Bibliją ir vadovavo įvairiems filosofiniams bei teologiniams disputams.

• Nors kai kurie magistrai Paryžiaus universitete dėstė ištisus dešimtmečius, dominikonų ordine (kaip ir pranciškonų) buvo įprasta, kad mokslininkai šiose pareigose keisdavosi rotacijos principu. Todėl 1259 m. Akvinietis buvo išsiųstas atgal į Italiją, kur didžiąją dalį kito dešimtmečio praleido keliuose dominikonų studijų namuose, iš pradžių Umbrijoje, o paskui Romoje. Per šiuos metus, nors ir toliau pamokslavo, skaitė paskaitas apie Bibliją ir vedė akademinius disputus, jis rado laiko parengti du svarbiausius savo veikalus – „Summa contra gentiles“ ir „Summa theologiae“.

• 1268 m. Akvinietis buvo paprašytas grįžti į Paryžių neįprastai antrai teologijos magistro kadencijai. Čia jis panaudojo savo dabar jau garbingą reputaciją bandydamas nukreipti filosofinį pokalbį nuo įvairių kraštutinių pozicijų, kurios skaldė mokslininkus. Jis parašė trumpą traktatą, kuriame pasisakė už aukso vidurį opiu klausimu, ar galima įrodyti, kad pasaulis yra amžinas, ar sukurtas laike, ir kiek ilgesnį traktatą, kuriame pasisakė prieš požiūrį, kad visi žmonės turi vieną intelektą. Tačiau šiais metais vyravo pastangos užbaigti Teologijos sumą ir kartu parašyti visų pagrindinių Aristotelio veikalų komentarus. Pasibaigus antrajai ketverių metų kadencijai Paryžiuje, 1272 m. jis grįžo į Italiją, šį kartą į Neapolį. Per šiuos paskutinius metus jis beveik, bet ne visiškai, baigė ir Teologijos sumą, ir savo komentarų seriją. Tačiau po pusantrų metų, praleistų Neapolyje, jis nustojo rašyti, garsiai aiškindamas: „Visa, ką esu parašęs, man atrodo tarsi šiaudas, palyginti su tuo, kas man dabar atsiskleidė.“ 

• Mirė 1274 m. kovo 7 d. Fosanovos cistersų vienuolyne.

Kūrybos bruožai

Tomas Akvinietis pasižymėjo savitu rašymo stiliumi, kuriam būdingas aiškumas, loginis griežtumas ir sistemingumas. Jo darbai, ypač garsiausias veikalas - Teologijos suma, rodo jo įsipareigojimą logiškai argumentuoti ir integruoti aristoteliškąją filosofiją su krikščioniškąja teologija.

Akviniečio rašymo stilių galima apibūdinti kaip scholastinį, atspindintį to meto intelektualinę tradiciją. Jo veikalai dažnai yra struktūruotos formos, prasidedantys klausimu ar tema, po to pateikiami prieštaravimai ar kontrargumentai, o vėliau - jo paties atsakymas ar sprendimas. Šis metodas, vadinamas scholastiniu, buvo paplitęs tarp viduramžių mokslininkų ir juo buvo siekiama ištirti bei sutaikyti akivaizdžius prieštaravimus, pasitelkiant pagrįstus argumentus.

Vienas iš Akviniečio išskirtinių bruožų - gebėjimas apibendrinti įvairias filosofines ir teologines perspektyvas. Į savo darbus jis įtraukė aristoteliškosios filosofijos, neoplatonizmo ir krikščioniškosios teologijos elementų, siekdamas suderinti protą ir tikėjimą. Akvinietis tikėjo, kad protas ir tikėjimas vienas kitą papildo, bei siekė parodyti filosofijos ir teologijos suderinamumą.

Be to, Akviniečio rašymo stilius atspindi jo siekį atsakyti į įvairius prieštaravimus ir kontrargumentus. Jis numato priešingus požiūrius ir apgalvotai su jais bendrauja, siekdamas pateikti visapusišką analizę. Toks požiūris rodo jo intelektinį griežtumą ir norą pagarbiai bendrauti su priešingomis nuomonėmis.