Tomas Vyšniauskas
„Daiktiškoji (buities) ir aktualijų poezija yra tarsi bandymas lyrinio subjekto jausenas ir egzistencinės paieškos pastangą išreikšti materijos ir / ar aktualijų pagalba.“
Tomas Vyšniauskas (g. 1978) – poetas, literatūros apžvalgininkas. Autorius yra įrodymas, kad amžius kūryboje neturi reikšmės. Į poezijos lauką T. Vyšniauskas įsiliejo 2018 m., sulaukęs 40 m. amžiaus, su poezijos rinkiniu „įelektrinto piemens“. Dabar jis yra itin produktyvus kūrėjas. Verti dėmesio autoriaus leidiniai: „Vokais išvirkščiais“ ir „Invazinės rūšys“.
Biografija
• Gimė 1978 m. balandžio 25 d. Šakiuose.
• Mokėsi Šakių „Žiburio“ vidurinėje mokykloje.
• 2000 m. Kauno technologijos universitete įgijo verslo administravimo bakalauro laipsnį.
• 2003 m. Kauno technologijos universitete įgijo finansų vadybos magistro laipsnį.
• Studijų laikais buvo referentas Kauno regiono smulkių ir vidutinių verslininkų asociacijoje, paskui užsiėmė įvairia individualia veikla.
• 2019 m. gavo Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premiją už geriausią metų debiutinę poezijos knygą.
• 2020 m. gavo „Atokių stočių“ premiją už geriausią publikaciją almanache, kūrėjų, gyvenančių ir dirbančių periferijoje, vienijimą, visuomeninę bei literatūrinę veiklą ir darbą su jaunaisiais literatais.
• Nuo 2020 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
• Dabar rašo eilėraščius, knygų apžvalgas, bendradarbiauja kuriant elektroninį literatūrinį žurnalą „Rankos“. Autoriaus poezija ir knygų recenzijos publikuotos kultūros ir meno svetainėje „Atokios stotys“, leidiniuose „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“.
Kūrybos bruožai
T. Vyšniausko tekstuose gausu eksperimentų, kalbinės raiškos galimybių pabrėžimo, pastangų įprastose situacijose įžvelgti neįprastumą, integruojant egzistencinius bei teologinius klausimus.
„Vokais išvirkščiais“ autorius nagrinėja dialogo vaidmenį tarp atskirų individų, tarp asmens ir aplinkos, tarp žmogaus vidinio pasaulio ir jo išgyvenamos išorės. Siurrealistinės erdvės ir paradoksalūs ryšiai tarp skirtingų reiškinių demonstruoja T. Vyšniausko tikslą pavaizduoti terpę užgimstančiam pokalbiui, tuo pačiu mąstant, ar galima pasislėpti nuo niūrios tikrovės. Tuo tarpu „Invazinėse rūšyse“ rašytojas gretina Kūrėjo ir žmogaus kaip meistro tvarinių pasaulius. Iškeliant virš kitų veiklų kūrybiškąjį pradą primenama, kad egzistuoja bemaž neapčiuopiama Sielos zona, skirianti prasmę nuo dirbtinumo.