Umberto Eco knygos

"Nėra nieko geriau, nei įsivaizduoti kitus pasaulius, kad užmirštum, koks skausmingas tas, kuriame gyvename. Bent taip galvojau anuomet. Tada dar nesupratau, kad įsivaizduodami kitus pasaulius keičiame šį."

Umberto Eco – tai vienas garsiausių italų autorių, kurio išskirtinumas – gilų religijos, literatūros, istorijos, politikos, filosofijos išmanymą perteikti savo kūriniuose. Didelę dalį savo gyvenimo jis skyrė semiotikos tyrinėjimams, būtent to pagrindu gimė ir pats žymiausias Umberto Eco romanas „Rožės vardas“, kuriame giliai paliečiamos įvairios literatūros teorijos, Biblijos motyvai, viduramžių istorija. Šis autorius buvo itin veiklus tiek profesiniame, tiek visuomeniniame gyvenime. Didelę dalį laiko jis dėstė Florencijos, Milano, Turino universitetuose, dirbo žiniasklaidoje, įkūrė semiotikos institutą. Tad nenuostabu, jog Umberto Eco knygos yra kupinos įdomių faktų bei gyvenimiškos patirties, kuri be galo įtraukia viso pasaulio skaitytojus. 

Biografija

• Gimė 1932 m. sausio 5 d.

• Turino universitete studijavo filosofiją ir apgynė darbą apie Tomo Akviniečio estetiką.

• Dirbo Italijos televizijos RAI kultūros skyriuje ir rašė laikraščiams „Veri“ bei „Rivista di Estetika“. 

• 1959-1976 m. „Bompiani“ leidykloje kuravo semiotikos, filosofijos, sociologijos leidinius. 

• Po habilitacijos 1961 m. Turino universitete dėstė estetiką ir iki pat 1971 m. skaitė paskaitas Florencijos bei Milano universitetuose. 

• 1963 m. įkūrė neovanfardistų „Grupę 63“. 

• 1980 m. sukūrė romaną „Rožės vardas“. Įkvėptas sėkmės, literatūrinę kūrybą tęsė ir parašė dar kelis sparčiai išpopuliarėjusius romanus. 

• Nuo 1988 m. iki mirties vadovavo paties įkurtam semiotikos institutui prie San Marino universiteto. 

• Buvo įvertintas nemažai premijų ir išrinktas daugybės universitetų garbės daktaru.

• Mirė 2016 m. vasario 19 d.

Kūrybos bruožai

Avantiūrinių menininkų, tapytojų, muzikantų ir rašytojų grupė, su kuria jis susidraugavo RAI, „Neoavangardia“ arba „Gruppo '63“, tapo svarbia ir įtakinga U. Eco rašytojo karjeros dalimi. 1971 m. U. Eco tapo vienu iš semiotikos žurnalo „Versus: Quaderni di studi semiotici“ (tarp italų mokslininkų žinomo kaip VS) įkūrėjų. Tarp jo darbų su serbų ir rusų mokslininkais bei rašytojais buvo mintys apie Miloradą Pavičių ir susitikimas su Aleksandru Geniu.

Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios U. Eko bendradarbiavo su menininkais ir filosofais, tokiais kaip Enrico Baj, Jeanas Baudrillard'as ir Donaldas Kuspitas, publikuodamas daugybę neįprastų tekstų apie įsivaizduojamą mokslą „patafiziką“.

U. Eco grožinė literatūra sulaukė plačios auditorijos visame pasaulyje, buvo išversta daugybė kūrinių. Jo romanuose gausu subtilių, dažnai daugiakalbių, nuorodų į literatūrą ir istoriją. U. Eco kūryba iliustruoja intertekstualumo, arba visų literatūros kūrinių tarpusavio ryšio, sąvoką. Kaip du šiuolaikinius autorius, padariusius didžiausią įtaką jo kūrybai, U. Eco įvardijo Jamesą Joyce'ą ir Jorge Luisą Borgesą.

U. Eco kūrybos skiriamasis bruožas – paprastumas. Nesvarbu, apie ką U. Eco rašytų - viduramžius, medijas, astronomiją ar okultinius mokslus, - jis pasakojimą paverčia lengvu skaitymu. Tą jis pasiekdavo trumpais sakiniais.

U. Eco taip pat buvo vertėjas: į italų kalbą išvertė Raymondo Queneau „Exercices de style“ (1947 m.). U. Eco vertimas 1983 m. buvo išleistas pavadinimu „Esercizi di stile“. Jis taip pat buvo išvertęs Gérard'o de Nerval'io novelę „Sylvie“.