Vytautas Mačernis

„Aukotis galima draugui, tėvynei, mokslui, bet negalima aukotis mylinčiam, bet nemylimam žmogui, nes tai yra giliausia panieka.”

Vytautas Mačernis — XX a. I pusės poetas, vertėjas,  vienas jauniausių lietuvių literatūros klasikų. Per savo trumpą gyvenimą parašė nemažai eilėraščių, novelių, sonetų. Pagrindiniai kūrybos bruožai: gyvenimo prasmės paieškos, pasaulio atšiaurumas, egzistencialistinė pasaulėjauta. Netgi pats V. Mykolaitis Putinas, išgirdęs V. Mačernio eilėraščius, teigė, jog jo laukia didžio poeto ateitis. Deja, bet V. Mačernis mirė sulaukęs vos 23-ejų metų, į galvą pataikius atsitiktinei artilerijos sviedinio skeveldrai. Nepaisant to, šio autoriaus kūryba išliko gyva iki pat šių dienų: knygas galima skaityti ne tik lietuvių, bet ir anglų, rusų, italų kalbomis. Pats V. Mačernis mokėjo net 7 kalbas. Žymūs jo kūriniai: „Praeinančiam pasaulyje praeisiu", „Vėl žemės ilgesy" ir kt.

Biografija

• Gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelėje, Žemaičių Kalvarijos valsčiuje, Telšių apskrityje. 

• Užaugo Šarnelės kaime. Jį daugiausia augino senelė, prie kurios vaikas buvo labai prisirišęs.

• 1935 m. baigė Sedos progimnaziją. 

• Tęsė mokslus Telšių gimnazijoje. Joje mokydamasis, pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius. 

• 1938 m. jaučio subadytas mirė tėvas.

• 1939 m. baigė gimnaziją ir pradėjo studijuoti anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete.

• 1940 m. perstojo į Vilniaus universitetą. Vėliau savo pagrindine specialybe pasirinko filosofiją. 

• Susipažino su būsima istorijos mokytoja Brone Vildžiūnaite. Su ja vėliau susižadėjo, bet nespėjo susituokti. 

• 1943 m. dėl karo uždarius universitetą, grįžo tėviškėn. 

• Čia V. Mačernis skaitė astronomijos ir fizikos knygas, vertė tekstus, mokėsi prancūzų kalbos. 

• Mirė 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijoje, kai į galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra. Palaidotas Šarnelėje.

Kūrybos bruožai

V. Mačernis yra laužančių formų poetas. Jo paveiksluose nėra nė vienos vienalytės meilės idėjos. Yra paprasčiausios formos, nuolat kovojančios viena su kita, griaunamos ir atgimstančios iš naujo: švelni meilės vaizduotė, įkūnyta pasitelkiant senovinę moterį ar svajonių moterį, keičiasi pasitelkiant žiaurią tikrovę, nusivylimą, netikėjimą meile, sielvartą dėl jos praradimo ir savanorišką atsisakymą. Tai ne meilės troškimas, o nuoseklūs klausimai, skatinantys ieškoti, kova kaip židinys, aštrinantis ir apvalantis sielą, vienatvė, padedanti pasiekti įsitikinimų viršūnę. V. Mačernis apie meilę pradėjo rašyti vėlesniuose savo kūriniuose – „Metų“ ciklo sonetuose ir kituose. 

 „Metų“ sonetuose bandoma aprėpti visas įmanomas žmogaus gyvenimo sąlygas ir vaidmenis tarptautinėje erdvėje. Tai nėra pasakojimas apie vieną vienintelį jausmą. Veikiau tai pirmenybė nagrinėti meilę kaip būties fenomeną. Šio ciklo sonetuose taip pat plėtojami siužetai. Pirmasis – meilė moteriai. Tai natūralus jausmas, artimas draugystei. Antrasis – nuodėminga meilė.