Žemaitė

„Nieko į grabą neįsidėsi.”

Žemaitė – Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (1845-1921) slapyvardis. Ji buvo lietuvių rašytoja, demokratė, pedagogė. Gimusi neturtingų bajorų šeimoje, ji tapo viena svarbiausių Lietuvos tautinio atgimimo dalyvių. Rašė apie valstiečių gyvenimą stiliumi, kurį geriausia apibūdinti kaip realizmą. Žemaitės „Marti“ ir kiti kūriniai tapo lietuvių literatūros klasika.

Biografija

• Gimė 1845 m. birželio 4 d. dvare netoli Plungės, Rusijos imperijos Kovno gubernijoje. Jos tėvas Antanas Beniuševičius dirbo dvaro valdytoju, o motina Julijana Sciepuraitė buvo namų tvarkytoja. Žemaitė turėjo tris seseris.

• Vaikystėje tėvai jai draudė žaisti su dvarininkų vaikais ir mokytis lietuvių kalbos. Kaip ir daugelis Lietuvos bajorų, jos tėvai buvo polonizuoti ir manė, kad kalbėti lietuviškai – žingsnis atgal socialiniu požiūriu. Nepaisant to, ji išmoko kalbą ir pamilo paprastus žmones. Ji suprato vergovės naštą ir iš skurdo kylantį vargą. Ši perspektyva vėliau tapo daugelio jos kūrybinių darbų pagrindu. Žemaitė neįgijo formalaus išsilavinimo ir daugiausia mokėsi pati iš daugybės perskaitytų knygų.

• Ji palaikė 1863 m. sukilimą, o po kelerių metų ištekėjo už aktyvaus sukilimo dalyvio Lauryno Žymanto. Jie susipažino Džiuginėnų dvare, kur abu dirbo. Kitus dvidešimt metų Žemaitė dirbo jų ūkyje, augino vaikus ir kovojo su skurdu. 1883 m. šeima persikėlė į kaimą netoli Užvenčio. Žemaitė susipažino su Povilu Višinskiu, kuris jai dovanojo įvairių lietuviškų periodinių leidinių, skatino rašyti ir dalyvauti lietuvių tautiniame atgimime. 

• Pirmąjį savo kūrinį išleido 1895 m., kai jai jau buvo per 40 metų. Jai padėjo Višinskis ir Jonas Jablonskis, kurie redagavo jos kūrinius, davė patarimų.

• Žemaitė dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime 1907 m. ir Rusijos moterų suvažiavime Sankt Peterburge 1908 m.

• 1912 m. ji persikėlė į Vilnių, kur dirbo administratore ir kelių leidinių redakcijose. Pirmojo pasaulinio karo metais ji iš pradžių emigravo į Rusiją, o vėliau į JAV, kur jau kelerius metus gyveno jos sūnus Antanas. Ten ji skaitė paskaitas įvairioms Amerikos lietuvių organizacijoms, rinko lėšas nukentėjusiems nuo karo, rašė straipsnius į vietinę spaudą. 

• 1921 m. ji grįžo į Lietuvą ir tais pačiais metais gruodžio 7 d. mirė.

Kūrybos bruožai

Per savo gyvenimą Žemaitė parašė apie 354 pasakas, noveles, esė, keliolika pjesių, pasakojimų apie savo vaikystę, nemažai straipsnių, korespondencijų. Apie valstiečius Žemaitė rašė šnekamąja kalba, gyva ir turtinga žodynu. Jos kūriniai dažniausiai niūrūs, nes vaizduoja skurdą, materializmą, ginčus šeimoje. Autorė piešia natūralius kasdienio gyvenimo vaizdus su smulkiais konfliktais, gyvais pokalbiais, skurdžia aplinka ir gražia gamta. Visoje kūryboje pabrėžiamas moters vaidmuo šeimoje, buityje ir visoje visuomenėje, turėjęs didelę įtaką feministinės ideologijos vystymuisi regione. Aprašydama skurdą, moralinį nepadorumą ir jo poveikį tarpasmeniniams ir šeimos santykiams, Žemaitė atskleidė plačiai paplitusį smurtą prieš moteris, nepilnamečių pažeidžiamumą ir bendrą patriarchalinį to meto visuomenės pobūdį.