Antanas Škėma

„Kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas.“

Antanas Škėma — garsus XX a. lietuvių rašytojas, katastrofinio modernizmo žanro atstovas, dramaturgas, teatralas. Vaikystę praleido karo, neramumų ir revoliucijų kamuojamoje Rusijoje ir Ukrainoje, tačiau su tėvais grįžęs į gimtinę išsilavinimą įgijo Kauno „Aušros” gimnazijoje. Po mokyklos pasinėrė į teatrą, vaidino įvairius antraeilius vaidmenis, kiek vėliau tapo režisieriumi. 1945 m. pasitraukė į Vokietiją, dar po penkerių metų emigravo į Ameriką, kuri padarė didelę įtaką jo kūrybai. JAV A. Škėma dirbo nekvalifikuotą darbą: pakavo dėžes, dirbo fabrike, buvo lifto operatorius. Būtent pastaroji patirtis ryškiai atsispindi jo populiariausiame kūrinyje „Balta drobulė”. A. Škėmos kūrybai būdinga ironija, pasąmonės srautas, groteskas, gili veikėjo psichoanalizė.

Biografija

Vaikystė ir studijų metai

• Gimė 1910 m. (pagal gimimo liudijimą – 1911 m.) lapkričio 29 d. Lodzėje, Lenkijoje.

• Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais gyveno Voroneže (Rusija), vėliau – Ukrainoje.

• 1921 m. grįžo į Lietuvą. 

• Mokėsi Radviliškio progimnazijoje, Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 

• 1929 m. įstojo į Lietuvos universiteto Medicinos fakultetą.

• 1931 m. perėjo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. 

• 1935 m. įstojo į Vlado Sipavičiaus-Fedoto vadovaujamą dramos studiją. Dar būdamas joje, buvo priimtas į Valstybės teatrą Kaune. 

• 1936–1940 m. buvo Valstybės teatro aktorius. 

• 1940–1944 m. buvo Vilniaus miesto teatro aktorius, vėliau – ir režisierius. 

• 1941 m. dalyvavo Birželio sukilime.

Emigracija ir gyvenimo pabaiga

• 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur dirbo įvairiuose lietuvių meniniuose sambūriuose.

• 1949 m. atvyko į JAV. Ten dirbo įvairius fizinius darbus, dalyvavo kultūriniuose sambūriuose, vaidino teatre.

• 1960–1961 m. dirbo „Vienybės“ redakcijoje. 

• Mirė 1961 m. rugpjūčio 11 d. Pensilvanijoje, JAV, dėl automobilio avarijos.

Kūrybos bruožai

A. Škėmos kūryba yra itin autobiografiška, tekstuose vaizduojama autoriui pažįstama aplinka. Taip pat įžvelgiama ir siurrealistinės poetikos charakteristikos, ironija, groteskas. Naudojamas sąmonės srautas, siejamas su atsiminimais, vizijomis, sapnais. 

A. Škėmai taisyklės nerūpi, jis atsisako visko, kas priimtina tradicinėje kūryboje. Jam nesvarbus nuoseklumas: jo kūriniai išjausti, spontaniški. Būdinga erudicija, kurios autorius savo tekstais reikalauja iš skaitytojo.

Romanas „Balta drobulė“

Romanas priskiriamas XX a. vid. katastrofų literatūrai. Jam įtaką padarė Albero Kamiu esė „Sizifo mitas“. Tai autobiografinis romanas, kuriame susipina rašytojo patirtys. Knygoje naudojama sąmonės srauto technika. Pagrindinės temos: tėvų nesantaika, svetimumas, nelaiminga meilė, konfliktas su bukinančia aplinka.

Pagrindinis veikėjas liftininkas Antanas Garšva – neurastenikas, siekiantis autentiškumo. Vos tik užsivelka keltuvininko uniformą ir pirštinės paslepia senelės žiedą, jis tampa tik 87-uoju numeriu. Individo beprasmybę išreiškia keltuvininko darbo palyginimas su Sizifo mitu.

Knygoje atsiskleidžia dvi krizės: egzistencinė ir tapatybės. Egzistencinės krizės veiksmas vyko dar Lietuvoje, kur susipynė tokie įvykiai kaip realus saugumiečių teismas ir nužudytas ruselis – tai paties veikėjo sąžinės teismas. Tuo tarpu tapatybės krizė vyksta Amerikoje – Vakarų kultūros menininkas nenori tapatintis su vartotojiška sistema.