Arnas Ališauskas

„Taip ir noris įrėminti buvo prasideda baigės.“

Arnas Ališauskas (g. 1970) – lietuvių poetas ir kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, redaktorius ir režisierius, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premijos laureatas. Svarbiausios A. Ališausko poezijos temos: tikrumo ir prasmės, tikrųjų vertybių ilgesys, tragizmas šiuolaikinio žmogaus pasaulyje. Žymiausias autoriaus kūrinys – eilėraščių rinkinys „Rentgeno nuotraukų albumas“.

Biografija

• Gimė 1970 m. gruodžio 18 d. Širvintose. Po mokyklos A. Ališauskas įstojo į Vilniaus universitetą, kur 1991–1995 m. studijavo lingvistiką.

• Poeto stilius susiformavo vadinamojoje „Poetų kalvėje“, Sąjūdžio metais įkurtoje M. Martinaičio.

• 1996 m. išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį „Prisukama karalystė”. Nors antrąjį eilėraščių rinkinį „Rentgeno nuotraukų albumas“ poetas išleido po ilgos pertraukos (2008 m.), abiejuose vyrauja su ironija susijęs groteskas, o pasitelkus biblinius, senovės civilizacijų, tautosakinius motyvus kuriamas šiuolaikinio žmogaus pasaulis, kupinas tragizmo.

• Po studijų dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas” bei dienraščio „Lietuvos rytas“ redakcijose, 1998–2003 m. redaktoriumi Prezidentūroje. Nuo 2003 m. rašė scenarijus laidoms „Ragai“, „Dviračio šou“, „Dar pažiūrėsim!“, sukūrė per 200 tekstų dainoms ir teatrui.

• 1998 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, o 2014–2015 m. dirbo redaktoriumi ir vyriausiuoju redaktoriumi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje.

• Poeto išleista antroji poezijos knyga „Rentgeno nuotraukų albumas“ 2008 m. buvo apdovanota Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premija. 

• 2016 m. dirbo redaktoriumi „Versus aureus“ leidykloje. Kultūrinėje spaudoje publikavo eilėraščių, kritikos straipsnių, recenzijų, poezija įtraukta į įvairius almanachus ir antologijas („Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Žiemos poezija“). 

Kūrybos bruožai

A. Ališauskas savo kūryba kuria poetinį filmą: fotografuoja tikrovę ir pateikia poetinę juostą – atskirų kadrų montažą. Kartais poetas vadinamas neoklasiku dėl dėmesio eilėraščio formai ir gerai įvaldytos silabotonikos, kartais – neosentimentalistu dėl pernelyg didelio nuoširdumo. Ališauskas neatsisako perdėtos patetikos, kurią kelia tikrumo ir prasmės ilgesys, noras regėti tikrąsias vertybes, kaip svarbiausią paskatą pasirenkant melancholiškos, kartais kiek ironiškos nevilties kriterijų.  

Žmogus ir gamta A. Ališausko kūryboje randa vienas kito prasmę ir grožį. Poezijoje atsirado daug psichologijos: praeinamumo išgyvenimo – praeina laikas, gamta, žmogus. Ligos ir senatvės akivaizdoje išryškėja nesveikatos būsenos, vargana buitis. Tai žmonių gyvenimo istorijos prarastų iliuzijų fone. Taip formuojasi meninės filosofinės poetinių žodžių, išgyvenimo samplaikos – bendroji būtis, visko – gamtos ir žmogaus, atskirumo ir visumos – jungtis.