Erich Maria Remarque

„Kas stengiasi kuo stipriau laikyti, tas praranda. Bet tik paleisk su šypsena – ir seks paskui.”

Erichas Marija Remarkas (Erich Maria Remarque) — vienas garsiausių pasaulinės literatūros klasikų, bene populiariausių ir labiausiai skaitomų knygų apie Pirmąjį pasaulinį karą autorius, prarastosios kartos rašytojas. 

Vaizdingus karo baisumus perteikiančius pasakojimus kūrėjas aprašė remdamasis asmenine patirtimi: vos sulaukęs 18 metų jis pats buvo pašauktas į vokiečių kariuomenę, kur patyrė rimtų sužeidimų. Po karo kelerius metus dirbo mokytoju, po to laikraščio redaktoriumi, deja, ramus gyvenimas truko neilgai. Hitleriui atėjus į valdžią, E. M. Remarkui buvo atimta Vokietijos pilietybė, o jis pats imtas laikyti žydu. Naciai autoriaus knygas užtraude, tad galiausiai, šis žymus rašytojas emigravo į JAV. Garsiausi kūriniai E. M. Remarko kūriniai: „Vakarų fronte nieko naujo”, „Juodasis obeliskas”, „Trys draugai”. 

Biografija

Vaikystė ir karo metai

• Gimė 1898 m. birželio 22 d. E. M. Remarque'as buvo trečias iš keturių Peterio ir Annos vaikų. 

• Pirmojo pasaulinio karo metais, būdamas 18 metų, E. M. Remarque'as buvo pašauktas į Vokietijos kariuomenę. 

• 1917 m. jis buvo perkeltas į Vakarų frontą, 2-ąją atsargos kuopą, 2-osios gvardijos atsargos divizijos lauko depą. Netrukus jis buvo paskirtas į 15-ąjį atsargos pėstininkų pulką, 2-ąją kuopą, inžinerijos būrį. Po kiek daugiau nei mėnesio buvo sužeistas į kairę koją, dešinę ranką bei kaklą šrapneliu ir po medicininės evakuacijos iš mūšio lauko buvo repatrijuotas į karinę ligoninę Vokietijoje, kur iki demobilizacijos iš kariuomenės praleido likusią karo dalį, kol atsigavo nuo žaizdų.

Tarpukaris

• Po karo jis tęsė mokytojo studijas.

• Nuo 1919 m. dirbo pradinių klasių mokytoju Lohnėje, tuo metu priklausiusioje Lingeno apskričiai, dabar – Bentheimo apskričiai. 

• Nuo 1920 m. dirbo Klein Berssene, buvusioje Hiumlingo apskrityje, dabar – Emslande.

• Nuo 1920 m. dirbo Nahnėje, kuri nuo 1972 m. priklauso Osnabriukui. 

• 1920 m. jis pateikė prašymą suteikti mokytojo atostogas. Šiuo gyvenimo etapu E. M. Remarque'as dirbo įvairius darbus: bibliotekininkas, verslininkas, žurnalistas ir redaktorius. 

• Grįžus iš karo, karo žiaurumai kartu su motinos mirtimi sukėlė jam didelę psichinę traumą ir sielvartą. Vėlesniais profesionalaus rašytojo metais, norėdamas įamžinti savo motinos atminimą, vietoj antrojo vardo pradėjo vartoti „Maria“, o ne „Paul“. 

• 1927 m. buvo parašytas jo karjerą nulėmęs kūrinys „Vakarų fronte nieko naujo“. 

• 1933 m. nacių propagandos ministro Josepho Goebbelso iniciatyva E. M. Remarque'o kūryba buvo viešai paskelbta „nepatriotine“ ir uždrausta Vokietijoje. Knygos egzemplioriai buvo išimti iš visų bibliotekų, uždrausta juos pardavinėti ar leisti bet kurioje šalies vietoje.

• E. M. Remarque'as paliko Vokietiją ir apsigyveno savo viloje Šveicarijoje. Jam nesant, naciai ir toliau smerkė jo raštus, skelbdami, kad kiekvienas, kuris pakeičia savo vardo rašybą iš vokiško „Remark“ į prancūzišką „Remarque“, negali būti tikras vokietis. 

• 1938 m. iš E. M. Remarque'o buvo atimta Vokietijos pilietybė. 

• 1939 m. jis ir jo buvusi žmona sudarė naują santuoką, kad išvengtų jos repatriacijos į Vokietiją. Prieš pat Antrojo pasaulinio karo Europoje pradžią jie išvyko iš Porto Ronco, Šveicarijos, į Jungtines Amerikos Valstijas. 

Pokaris

• 1943 m. naciai suėmė jo jauniausią seserį Elfriede Scholz, kuri su vyru ir dviem vaikais pasiliko Vokietijoje. Tremtyje E. M. Remarque'as iki pat karo pabaigos nežinojo apie savo sesers likimą. 

• 1948 m. E. M. Remarque'as grįžo į Šveicariją, kur praleido likusį gyvenimą. 

• 1955 m. Remarkas parašė scenarijų austrų filmui „Der letzte Akt“ apie paskutines Hitlerio dienas Reicho kanceliarijos bunkeryje Berlyne.

• Mirė 1970 m. rugsėjo 25 d. nuo širdies nepakankamumo. 

Kūrybos bruožai

E. M. Remarque'o stiliuje daug mažų žodžių ir frazių. Autorius nešvaisto per daug žodžių ir daugeliu atvejų praleidžia ištisas savaites puslapių su viena detale, kuri viena fraze smarkiai perkelia laiko juostą į priekį. Knygoje „Vakarų fronte nieko naujo“ jis pernelyg nesureikšmina nė vieno draugo mirties. Jis ir toliau sparčiai varo istoriją į priekį taip, kad labai sunku nustoti skaityti. Šio romano sakinių struktūros turi ypatingą judesį ir ritmą.