Trys draugai

„Trys draugai“ – legendinis, nemaria klasiką tapęs, vokiečių rašytojo Erich Maria Remarque kūrinys apie meilę, draugystę ir skausmą, kuris ženklina herojų likimus besikeičiančioje tarpukario Vokietijoje. Tai knyga ne apie laiką, o apie save: sugrįžusį iš karo ir bandantį stotis ant kojų. 

Pirmasis pasaulinis karas padarė milžinišką žala Vokietijai: paveikė šalies ekonomiką, tačiau dar baisiau – fiziškai ir psichologiškai suluošino tūkstančius žmonių, kurie iš galvos nepajėgė išmesti fronte matytų vaizdų ir vėl sugrįžti į normalų gyvenimą. „Normalaus gyvenimo“ sąvoka, regis, buvo ištrinta visiems laikams. Anuomet skaudino ir kone kiekviename kampe slypintis skurdas, didelis nusikalstamumas, prostitucija ir nedarbas. Žmonės jautė nepasitenkinimą padėtimi ir nuolatinė infliacija ir pajamų šaltinių praradimas stiprina bendrą įtampą.

Trys herojai — skirtingi, bet vieno likimo: jie buvę kareiviai, bendraklasiai, kuriems draugystė — vienintelis pastovus dalykas vertybių žlugimo epochoje. Neturėdami daug darbo jie stumia dienas dirbdami mašinų remonto dirbtuvėse, daug gerdami ir neturėdami jokių svajonių ar vilčių. Tokiomis aplinkybėmis draugystė yra vienintelė tikra vertybė.

Kai jie pagrindiniai veikėjai susipažįsta su žavingąja Patricija, ji tampa neatsiejama trijulės dalimi, o jauniausias trijulės narys ją įsimyli ir ima suprasti, kokia didelė laimė yra gyventi. Gyventi šiandiena, negalvojant apie ateitį.

Iš pirmo žvilgsnio romanas gali pasirodyti tarsi tragiškos meilės istorija, tačiau autorius per ją atskleidžia visos prarastosios kartos skaudulius. Rašytoją jaudino didysis jo amžiaus skausmas — fašizmas ir karas. Jis negalėjo jų panaikinti, bet mokėjo jų neapkęsti, kaip priešpriešą blogiui iškeldamas nenugalimą žmogiškąjį orumą. Be to kaip ir daugelyje rašytojo romanų čia neapsieinama be meilės, keršto ir mirties temų. 

„Tam tikra prasme, „Trys draugai“ yra tokia pat išskirtinė knyga kaip ir „Vakarų fronte nieko naujo“, nors jos turinys ir ne toks autentiškas. Šioje knygoje atsispindi branda, kuri rodo ne Remarko kaip žurnalisto genialumą, bet jo interpretacijos, patoso, humoro, iracionalumo, romantizmo vystymo galimybes. <...> Šioje istorijoje esama paprastumo, tiesmukumo ir jėgos, kuri pasirodo didingesnė už politinius neramumus, kurie tėra tik esminių įvykių fonas. Gera – o gal net puiki – knyga.“

Kirkus Reviews

Erichas Marija Remarkas (Erich Maria Remarque, 1898–1970) – akylas savo epochos stebėtojas, politikos žinovas, netarnavęs jokiai ideologijai, humanistas, laikęsis nuošalyje, spalvinga ir charizmatiška asmenybė. E. M. Remarkas pasižymi neeiliniu gebėjimu vaizduoti karo grėsmę, įtampą ir baimę, jo pasakojimas gniaužia kvapą ir šokiruoja. Rašytojo plunksna atidžiai fiksuoja pasirinkimo momentus, kai tenka atimti gyvybę kitam arba būti nužudytam

E. M. Remarką nuolat persekiojo naciai, kurie 1933 m. uždraudė ir viešai degino jo knygas, skleisdami propagandinį melą apie žydišką jo kilmę. Bėgdamas nuo persekiojimų, rašytojas emigravo iš Vokietijos, gyveno JAV ir Šveicarijoje. E. M. Remarkas priklauso rašytojų kartai, patyrusiai dramatiškiausius XX a. istorinius įvykius. Iš šių patirčių kyla svarbiausios jo kūrybos temos: įvairūs žmogaus tragiško likimo aspektai, gyvenimo vertės iškėlimas.