Sunaikinti

2027-ieji, netrukus Prancūzijos prezidento rinkimai.

Internete pasklinda vaizdo įrašas, kuriame ekonomikos ir finansų ministrui Briuno Žiužui nukertama galva. Tačiau Briuno gyvas, tai simuliacija. Keisti išpuoliai tęsiami – netrukus sprogsta spermos banko įmonė. Ar tai katalikai ekstremistai? O gal Žemę nuo žmonių išlaisvinti siekiantys kraštutinių pažiūrų ekoaktyvistai? Kaltininkai gabūs, pėdsakų nepalieka.

Iš tiesų šis romanas yra apie Polį Rezoną, kuriam greit 50. Jis – Briuno Žiužo dešinioji ranka. Su žmona gyvena bute Paryžiaus centre, bet jau senokai su ja beveik nesusitinka. Netrukus Polio tėvą ištinka insultas. Šeimos bėdoms keičiant vienai kitą, Polis greit pajus ir savo paties gyvenimo trapumą. Tačiau tai – ne pabaiga. 

„Sunaikinti“ prasideda kaip politinio trilerio ir paslaptingų išpuolių istorija, bet palaipsniui kūrinio centre atsiduria gana asmeniški klausimai. Autorius kalba apie senėjimą, ligą, mirtį, paliečiama ir nutrūkusių šeimos ryšių, sutuoktinių atitolimo temos. Kartu ieškoma to, kas yra prasminga žmogui, artėjančiam prie gyvenimo ribos. Galiausiai skaitytojas supranta, kad knygoje politinės intrigos ir toji netolima ateities Prancūzija tampa fonu kur kas gilesniam pasakojimui apie artumo poreikį, šeimą, galimybes iš naujo atrasti meilę.

Ši knyga – galingas ne tik ironijos, bet ir vilties šaltinis. Prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas (gim. 1956), vienų laikomas satyrišku ciniku, o kitų – tikru romantiku, rodos, smaginasi projektuodamas technokratinės Vakarų civilizacijos agoniją ir aprašydamas personažų negandas. Nepaisant to, jis teigia meilę. Ir nors meilė čia šoka su mirtimi, pati ji nemirtinga.

Houellebecqas yra pelnęs Goncourt’ų premiją ir aukščiausią Prancūzijos apdovanojimą – Garbės legiono ordiną. Rašytojas teigia, kad romanas „Sunaikinti“ yra paskutinė jo grožinė knyga. 

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Prancūzų institutas Lietuvoje