Pakraštys

Šalies pakraštyje, kalno snieguota viršūne papėdėje, stūkso paslaptingas Akmenėlių miestas, kurio gatvėmis slankioja vilkai ir snieginiai leopardai, kur pastatai, tik pasirodę, gali išnykti, o gyventojus nuolat ištinka keisčiausi potyriai. Bėgdami nuo troškaus gyvenimo didmiestyje, čia apsigyvena ir Liudzin tėvai. Jie greitai supranta, kad atvyko į neįprastą teritoriją, kur nematerialusis pasaulis savaip susiraizgęs su materialiuoju. Hu Šanas ir Nian Si, įsidarbinę mistiškame Architektūros institute, kur niekada niekas nedirba, ir susilaukę vis verkiančios dukters, kurią kartais prižiūri vėjo voniose mėgstantis maudytis instituto valytojas, ieško paslaptingo sodo, tai pasirodančio, tai pradingstančio. Vėliau netikėtumų kupiną Akmenėlių miestą tyrinėti imasi pati Liudzin. Pakeliui ji sutinka daugybę nušvitusių, mįslingų, savitai aplinką jaučiančių personažų ir patiria miesto siurrealistiškumą. 

„Pakraštys“ – absurdo kupinas, tvinpyksiškas, sapniškas rezginys, kuriame, pasakojant keistas veikėjus siejančias istorijas, atskleidžiamas Akmenėlių miestas kaip erdvė, kurios tikrovės audinys – porėtas, o ribos tarp kasdienybės ir didybės, dvasios ir materijos, gamtos ir žmogaus – išblukusios. Čia kinų literatūros avangardo meistrė Can Xue itin savitai nagrinėja sudėtingą atvykėlio dalią, pasirinkimą ir lemtį, gamtą ir stebuklingus jos ženklus, paribio erdvę ir jos ypatingumą. Tai kūrinys, kuris nustebins ir neabejotinai privers ieškoti naujų skaitymo kodų, prisitaikyti prie džiazinės, išskydusios Can Xue pasaulio tvermės.