Gomora.lt

Kauniečio  Sauliaus  Rimkaus  romane „Gomora.lt” pasakojama kontraversiška nuodėmingo neįvardinto katalikų bažnyčios kunigo gyvenimo istorija, prisodrinta subtilaus juodojo humoro, nenormatyvinės leksikos bei nuolatinės gyvenimiškos įtampos. Besaikis piktnaudžiavimas alkoholiu ir svaigiosiomis medžiagomis, nežabotas seksas, katastrofiškų padarinių turintys santykiai su moterimis – visa tai knygoje aprašyta aštriu stiliumi ir nestokojant dėmesio detalėms.

Romano ištraukos:

Jūs turbūt girdėjote apie pastarųjų dienų įvykius, kurie šiuo metu, plačiai aptarinėjami žiniasklaidos ir visuomenės, narpliojami ir painiojami, baigia apaugti gandais bei klaidingomis versijomis. Po visą šalį ieškoma įvykių priežasties ir kaltininkų. Būdamas pakankamai blaivaus proto suvokiu, kad yra tik laiko klausimas, kada visų įvykių dalyvių, tarp jų ir mano, vardai bus paviešinti ir atiduoti teismui. Neabejoju, kad mane suras, todėl nesiruošiu slapstytis ar bandyti išvengti pelnyto atlygio už tai, ką padariau. Man tereikia vieno Dievo atokvėpio tam, kad permąstyčiau, kas įvyko, bei susitaikyčiau su pačiu savimi ir tais, kuriems prasikaltau. Čia rasite mano rašytus dienoraščius, kuriuos siunčiu nenorėdamas, kad visa ši istorija būtų išmesta į užmaršties šiukšlyną ar traktuojama kaip nesuprantama keleto protą praradusių žmonių savivalė.

Tad būkite pasveikinti, mielieji supermarketų zombiai reklamų suvarpytomis smegenimis, atrajojantys madingus vakarykštės dienos brendus ir tikslinę auditoriją hipnotizuojančias žinutes. Skelbiu jums gerąją naujieną – pasaulio ekonomika kaista, akcijų rinkos smunka, bankai patirdami milžiniškus nuostolius užsidaro, kreditai tampa nepasiekiami, o jūs ir toliau perkate nereikalingus daiktus, važinėjatės didžiatūriais automobiliais, šiukšlinate, nuodijate aplinką teršalais. Teeina planeta velniop su savo ekosistema, ekonomika bei visais traukos ir termodinamikos dėsniais kartu paėmus. Išgyvenk akimirką, pasimėgauk viskuo, kuo gali, numalšink geidulį, juk kažkuriomis savo nemiklaus kūnelio vietomis, greičiausiai – stuburu, nujauti, kad ateina galas.

Prakeikta biologija atveria smūgiui silpniausias žmogaus vietas, daro jį pažeidžiamą, juokingą, atima bet kokią valią priešintis, po to palinkusi ties veidu šnopuoja į jį iššieptais lūpų kampučiais. Tu esi niekis, žmogau, niekio nuopisa. Aš esu viskas – tobuliausias iš narkotikų, amžinoji ugnis, visatos perpetuum mobile. Jūs visi tik apgailėtinos besidulkinančios mašinos, trokštančios bet kokia kaina patenkinti savo geidulį.

Kartais man atrodydavo, kad visuomet mylėjau tą pačią moterį, tik skirtingais pavidalais. Ji ateidavo pas mane netikėčiausiomis savo formomis, palikdavo randų žymes mano netobulame astraliniame kūne, trumpam atverdavo akis į spindintį iliuzijų pasaulį ir vėl kuriam laikui pasišalindavo tam, kad atrastų mane iš naujo.

Manau, kad buvimas čia, Žemėje, yra savotiška dovana, atostogos nuo nebūties ar beprasmybės, ir galbūt tenai, anapus, mes prabusime priverstais dangaus skliautą laikyti titanais, save ryjančiomis hidromis, kosmoso šiukšlėmis ar dar baisiau – pačiu Juo, kenčiančiu nuo begalinės vienatvės, privertusios sukonstruoti tokį beprotiškai sudėtingą pasaulį, kraštutinę laikino užsimiršimo priemonę. Sunkiausia – patikėti, kad tavęs čionai nebebus, o saulė kils ir leisis, žmonės kabins vienas kitą gatvėse, baruose, parkuose, po to mylėsis, dulkinsis, ris spermą, gimdys, palikinės, kurs ir išradinės, riesis, žudys, sudarinės paliaubas, šienaus žolę, augančią palei namus, skaitys laikraščius, melsis Dievui, praradinės tikėjimą, įtikės iš naujo, o tavęs niekada nebebus, tu niekuomet to neišvysi, nebepapasakosi to, ką jau regėjai ir patyrei.