Dievų miškas

„Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“

Balys Sruoga. 

Šis lietuvių literatūros klasiko memuarinis romanas vertinama kaip vienas originaliausių veikalų Europos memuaristikoje apie konclagerius. Savotiška tragikomedija proza – taip neįprastą stilių bei savitą fakto literatūros ir meninio vaizdo jungtį „Dievų miške“ apibūdino literatūrologas prof. V. Kubilius. Knygos pasakotojas yra savotiškas absurdo sistemos tyrinėtojas, todėl kūrinys įgauna universalų matmenį, liudija visą totalitarinę sistemą, o ne tik konkretų atvejį.

Memuarų knyga „Dievų miškas“, parašyta 1945-aisiais netrukus po grįžimo į Lietuvą, atskleidžia rašytojo patirtis „lagerinėje visatoje“. Pasak literatūrologų Aušros Martišiūtės-Linartienės ir Lauryno Katkaus, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad memuaruose vyrauja ironiškas tonas. Ironijos „ežio dygliai“ B. Sruogai buvo priemonė suvaldyti šokiruojančius išgyvenimus, išlaikyti savigarbą, buvo skydas, kuriuo, kaip teigė rašytojas, jis prisidengė nuo mirties pavojaus. Ironijai būdinga ir kaukės, apsimetimas. Teatro žmogui B. Sruogai tai buvo artima, juo labiau kad lageryje, kur kalinys visiškai priklausomas nuo valdžios, viena atvira pastaba galėjo turėti lemtingų padarinių. Tos vietos, kur apsimestinai giriami esesininkai, neva iš valdžios perspektyvos aiškinami jos pačios veiksmai, matyt, atspindi tikras situacijas.

B. Sruogai ypač rūpi atskleisti šios brutalios sistemos poveikį žmonių elgsenai ir mąstysenai. Knygoje nutapoma ištisa portretų galerija – taikliomis charakteristikomis ir lakoniškomis istorijomis pavaizduotus daugiau nei šimtas veikėjų. 

Tačiau „giltinės malūnas“ permala ir padorius žmones. „Žmogus, patekęs į žvėrišką aplinką, išsilaikymo instinkto spiriamas, nė pats nepajunta, kaip įsitraukia į žvėriškumo siaubą, kaip pats darosi visos tos baisybės organiška dalis. [...] Jo aukštesnieji jausmai tarytum atšimpa. [...] Nuskriausi artimą, atimsi jam paskutinį duonos kąsnį, pastūmėsi jį į giltinės glėbį, bet gal pats išliksi gyvas! [...] Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku jame besustoti. Sunku saikas surasti, sunku beatskirti, kas yra tikrai apsigynimo priemonė, kas – artimo žalojimas“, – be ironijos svarsto B. Sruoga.

Vos per kelis mėnesius parašęs „Dievų mišką“, rašytojas tikėjosi jį tuojau pat išleisti. Tačiau greitai jis susidūrė su sunkumais; valstybinės leidyklos redaktoriai ėmėsi priekabiai taisyti tekstą. Sovietiniam diskursui netiko sodrus lagerinis žodynas, ironiškas tonas, laisvas autoriaus mąstymas. Kai 1946 m. vykusiame LSSR rašytojų suvažiavime komunistų partijos sekretorius Kazys Preikšas stalininiu stiliumi užsipuolė atsiminimus, teigdamas, jog Sruoga „ciniškai šaiposi“ iš konclagerio kalinių, tapo aišku, kad knyga nebus išleista. Tais pačiais metais Sruoga mirė.

Dievų mišką leista spausdinti tik 1957-aisis Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje susiklosčius liberalesnei politinei situacijai. Nuo to laiko jis išverstas į daugelį Vidurio ir Rytų Europos kalbų, o nepriklausomybės laikais išleistas anglų, vokiečių, ispanų kalbomis.