Balio Sruogos knygos

„Jeigu be ironijos būčiau rašęs, nebūčiau išgyvenęs.“

Balys Sruoga – vienas žymiausių XX a. lietuvių poetų, prozininkų, dramaturgų, teatrologų, literatūros tyrinėtojų. B. Sruoga gimė 1896 m. Baibokų kaime ir augo penkių vaikų šeimoje. Aštuntaisiais savo gyvenimo metais jis taip sunkiai susirgo, kad net tėvai jam buvo užsakę karstą, tačiau B. Sruogai pavyko išsikapstyti iš mirties gniaužtų. Teigiama, kad po to susiformavęs stiprus charakteris padėjo ir vėlesniais gyvenimo etapais – pavyzdžiui, Štuthofo koncentracijos stovykloje. 

Patirtys baisiame lageryje lėmė memuarinės knygos „Dievų miškas“ gimimą. Grįžęs iš lagerio autorius visiškai netausodamas savęs dvylika mėnesių rašė „Dievų mišką“, deja, dėl cenzūros, atviros ironijos ir sistemos išjuokimo, knygos neišleido. Ji pasirodė tik 1957 m. – po autoriaus mirties. Literatūrologai iki pat šiol tikina, kad tuomet išleista knyga būtų sulauksi pasaulinio mąsto šlovės. Šiandien – tai vienas garsiausių lietuvių autorių šedevrų, kuris yra išleistas ir į užsienio kalbas. B. Sruoga – itin vertinamas lietuvių kūrėjas, kurio knygos nepraranda aktualumo ir šiomis dienomis. 

Biografija

Vaikystė ir studijų metai

• Gimė 1896 m. vasario 2 d. Baibokuose, Vabalninko valsčiuje, turtingų ūkininkų šeimoje. 

• 1903 m. spalį pradėjo mokytis Vabalninko parapinėje mokykloje.

• 1906 –1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje. 

• 1912 m. pradėjo spausdinti savo tekstus įvairiuose žurnaluose ir spaudoje.

• 1914 m. įstojo į Petrogrado miškų institutą. 

• 1915 m. perėjo į Petrogrado imperatoriškojo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. 

• 1916 m. perėjo į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti literatūros. 

• 1918 m. dėl suirutės po Spalio perversmo nebaigęs studijų grįžo į Lietuvą.

Karjera

• 1918–1919 m. dirbo mokytoju Vilniuje. 

• 1919 m. Kaune įsidarbino spaudos biure. 

• 1920–1923 m. buvo dienraščio „Lietuva“ redaktorius. 

• 1921 m. išvyko tęsti mokslų į Vokietiją, Miuncheno universitetą. Studijavo slavistiką, teatro ir meno istorijas. 

• 1924 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį.

• 1924 m. grįžo į Lietuvą ir vedė istorikę Vandą Daugirdaitę. 

• Kelis mėnesius gyveno Klaipėdoje, dirbo „Klaipėdos žinių“ redakcijoje. 

• 1924–1940 m. dirbo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Įsteigė akademinę dramos studiją, dėstė rusų literatūrą, pasaulinio teatro istoriją, vadovavo slavistikos bei teatro užsiėmimams. 

• Greta universitetinio darbo skelbė daug literatūros ir teatro kritikos straipsnių. 

• 1929 m. tapo vienu iš Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti steigėjų. 

• 1932 m. buvo suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus laipsnis.

• Nuo 1940 m. gyveno Vilniuje. 

Koncentracijos stovykla ir mirtis

• 1941 m., spaudžiamas okupacinės valdžios, parašė pro-sovietinę kantatą, dramą „Apyaušrio dalia“. 

• 1943 m. buvo suimtas vokiečių kartu su kitais lietuvių inteligentais ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

• Baigiantis karui grįžo į Vilnių ir neberado šeimos – žmona su dukra buvo pasitraukusios į Vakarus. Vėliau B. Sruoga joms koduotai rašė jokiu būdu negrįžti.

• Koncentracijos stovyklos patyrimai stipriai paveikė ne tik dvasinę, bet ir fizinę būklę. Būdamas silpnos sveikatos ir besigydydamas Birštono sanatorijoje per porą mėnesių parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“. 

• Knyga po begalės korektūrų išleista tik po B. Sruogos mirties – 1957 m., „atšilimo“ laikotarpiu. Sovietinė cenzūra rankraštinį tekstą kritikavo, teigdama, kad autorius šaiposi iš nacių aukų, nerodo pasipriešinimo kovos. 

• Mirė 1947 m. spalio 16 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.

Kūrybos bruožai

B. Sruoga per 15 darbo metų paskelbė 14 grožinės ir mokslinės literatūros knygų. Jo kūrybai būdinga:

• Sparti nuotaikų kaita, logiškai neapibrėžiami vaizdiniai, stiprios jausminės būsenos. 

• Ironija, grotesko elementai, sarkazmas, drąsiai aprašoma žiaurios žmogaus gyvenimo detalės.

• Dominuoja ne tik išoriniai įvykiai, bet ir vidinis individo pasaulis, jo suvokimas, įvairios emocijos. 

• Atskleidžiamos tautos dvasinės vertybės, jų suvokimas bei realizacija skausmo kupiname gyvenimo laikotarpyje. 

• Išryškinamas ypatingas charakterių bruožų kūrimas: atskleidžiami personažų jutimai, staigūs atsivėrimai, išgyvenimų akimirkos ir patirti įspūdžiai.

„Dievų miškas“

„Dievų miškas“ – tai autobiografinė memuarų knyga. Šis romanas priskiriamas XX a. vidurio katastrofų literatūrai. Tai – pirmas lietuvių literatūros kūrinys, kuris sarkastiškai vaizduoja XX a. mirties fenomeną.

Šios knygos pasakotojas – pats profesorius. Atsiribojęs nuo asmeninių išgyvenimų, kas yra neįprasta memuarams, B. Sruoga pagrindine vaizdavimo priemone pasirenka ironiją. Iš kitų panašios tematikos kūrinių romanas išsiskiria būtent juoko forma. Ironija čia – tai ginklas prieš aplinkos brutalumą. Knygoje gausu ypatingos medžiagos ir išskirtinių palyginimų. Barakai lyginami su Baroku, apibūdinami prižiūrėtojai esesininkai ir jų pakalikai, kalinių santykiai, aprašoma asmens orumą žeminanti lagerio buitis.

Romane aprašoma, kaip konclageryje mirtis nustoja savo kilnaus tragizmo. Tai įprasta, nieko negąsdina, nieko nejaudina. Klipatos net nebeturi noro gyventi ir priešintis mirčiai. Tai pasaulio degradacija, kuri paneigia bet kokias vertybes. Lieka tik ironija, kuria tyčiojamasi iš degradavusio žmogaus ir degraduotos mirties.