Lygiosios trunka akimirką

Viskas yra loterija. Šachmatai – loterija, pasaulis – loterija, ir tavo gyvenimas – loterija.

„Lygiosios trunka akimirką“ – pirmasis romanas lietuvių literatūroje, taip skaudžiai ir sykiu subtiliai prabilęs apie holokausto problemą. Kūrinyje regimas karo metų Vilnius. Už aklinų geto sienų skleidžiasi švelni Esteros ir Izaoko pirmoji meilė. Estera beprotiškai ilgisi gėlių, o Izaokas svajoja mylimąją nusivesti į nuostabaus grožio pievas, plytinčias už geto sienų. Tačiau realybė palieka vis mažiau erdvės jaunuolių svajonėms. Izaokas – vienintelis likęs gyvas Abraomo Lipmano vaikas. Visi jo broliai ir seserys – Rachilė, garsi dainininkė Ina, filosofijos studentas Kasrielis, partizanė Riva, nerūpestingoji Basia ir net mažoji Taibalė – jau patyrė savo likimą. Dabar pavojuje ir Izaoko, talentingo šachmatininko, gyvybė. Žaidimo sąlygas, kurios leistų pagaliau nugalėti jauną šachmatų genijų, nustatė geto komendantas Šogeris – jeigu Izaokas pralaimi, pasmerkia žūti geto vaikus, tačiau pats lieka gyvas; jeigu Izaokas laimi, vaikai lieka gyvi, o jis ir jo mylimoji Estera žūva.

Vienintelė išeitis – lygiosios. Bet ar jos įmanomos, kai į lemiamą akistatą stoja gėris ir blogis? Nežmoniškos žaidimo sąlygos yra ir totalitarinių režimų metafora. Jaunasis Izaokas parodo, kad ir nežmoniškiausiomis sąlygomis galima išlaikyti orumą, kad visuomet yra laisvė rinktis.

Icchokas Meras gimė 1934 metais spalio 8 dieną Kelmėje, žydų šeimoje. Karo metu dėl vokiečių vykdomo holokausto neteko abiejų tėvų, tačiau jam ir jo seseriai Janinai pavyko išsigelbėti. Dar būdamas mokinys pradėjo rašyti eilėraščius, tačiau pasirinko inžinieriaus kelią. I. Mero kelias į literatūrą nebuvo lengvas: kūriniai dažnai atmetami arba cenzūruojami, tačiau jaunasis rašytojas buvo atkaklus, tuo labiau, kad sulaukė paskatinimo iš literatūrologų bei kitų rašytojų. Savo laiškais rašytoją kurti skatino ir žydų gelbėtoja, bibliotekininkė Ona Šimaitė. 

1963 m. gimė vienas stipriausių romanų apie holokaustą „Lygiosios trunka akimirką“. Kaip subrendęs rašytojas I. Meras debiutavo autobiografine apsakymų knyga „Geltonas lopas“ (1960 m.). Vėliau išleido apsakymų rinkinį „Žemė visada gyva“ (1963 m.), romaną „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965 m.), „Mėnulio savaitė“ (1971 m.), apsakymų rinkinį „Senas fontanas“ (1971 m.). Tais pačiais metais išleistas kontraversiškiausias jo romanas „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“. Romanas Lietuvoje pirmąkart publikuotas „Pergalės“ žurnale, o atskira knyga išleistas 1976 m. autoriui jau emigravus į Izraelį. Pagrindinė rašytojo išvykimo priežastis – noras būti su savo tauta. Izraelyje I. Meras mokytojavo Lodo ORT techninėje vidurinėje mokykloje ir koledže, dėstė Beit-Berlo koledže.

„Holokausto literatūros klasikos knyga, parašyta vieno iš didžiųjų prozos meistrų.“

The New Yorker

„Nepaprastai įtaigu... išties įsimintinas kūrinys.“

Booklist