Išvarymas. Kristus ir Čingischanas

Romano „Išvarymas. Londono adata“ tęsinys

– Mumis! – tiesiog išrėkė Benas ir žodis pakibo ore.

 Jie net sinchroniškai užvertė galvas, lyg jis ten kabotų fiziškai. Tarsi staiga šitame vagonėlyje jiems būtų suteikta prieiga pamatyti pasaulio vaizdą, kuris nėra skirtas žmonėms – iš dieviškos perspektyvos, kur matosi praeitis, ateitis, priežastys ir tikslai... Ir netgi pačius dievus, pakibusius aukštai kosmose. 

Kristus ir Čingischanas – įsitvėrę vienas į kitą jie sklendžia virš Žemės rutulio, bet nė vienam neužtenka persvaros numesti kitą ant žemės. Jų veiduose įsirėžusi įtampa ir kiekvieno raumens įtempimas Žemėje turi atatranką. Užtenka jiems pajudinti pirštą ir Londoną nusiaubia teroras. Lekia gaisrinės, greitosios, o išgyvenę klausia: Už ką? Ką mes kam blogo padarėme? Nieko – tai tik skeveldros – karo dėl mūsų sielų, kuriame mes ir ginklas, ir tikslas. Ir nebus pabaigos šitam karui, kol jie ten neišsiaiškins – du išprotėję dievai, negalintys užvaldyti dangaus.

***

„Po trylikos metų nusprendęs perrašyti šį pasakojimą iš dramos į prozą (su dar daugiau personažų, įvykių ir detalių, kurių turėjau atsisakyti ribojamas pjesės žanro, tai yra ribotų žmogaus galimybių per vieną vakarą teatre suvirškinti tokį dramų kokteilį), stengiausi nepažeisti jo stuburo: tos bendros emigrantų jausenos, kurią tuo metu radau Londone. 

Visų pirma, savęs apgaudinėjimą, kad jų išvarymas laikinas: „Dar va šiek tiek uždirbsime, netausodami skaudančių kūnų, išsimiegodami traukiniuose, vežančiuose iš vieno darbo į kitą, ir tada tikrai grįšime.“ O aplink laksto jau anglakalbiai vaikai, kuriems Londonas tapo namais, ir tai yra akivaizdus inkaras – įrodymas, kad jie niekada nebegrįš.

O grįžtant prie klausimo, kiek šiame pasakojime tiesos – čia viskas yra tiesa. Ir kartu – niekas.“

Romano „Išvarymas“ trilogijos autorius Marius Ivaškevičius