Šagrenės oda

Pralošęs paskutinius skatikus Rafaelis de Valentenas, neturėjęs nieko daugiau nei tik galybę neįvykdomų norų, buvo pasiryžęs pasitraukti iš šio pasaulio. Tačiau netikėtai į jo rankas pakliuvo galingas talismanas – senovinė laukinio asilo oda – šagrenė. Ji gali išpildyti kiekvieną norą, bet kaskart šiek tiek susitraukdama. Kai jos nebeliks – savininkas mirs. Rafaelio troškimas mėgautis šlove, prabanga ir kitais gyvenimo malonumais pernelyg stiprus, kad paisytų grėsmingo įspėjimo. Bet kaina, kurią turės už visa tai sumokėti, – mirtis...

1831 m. išspausdinęs romano ištraukas keliuose Paryžiaus žurnaluose Honoré de Balzacas (1799–1850) sukėlė milžinišką susidomėjimą. Nors pedantiškai tobulindamas rankraštį vėlavo jį atiduoti penkis mėnesius, pirmąjį „Šagrenės odos“ tiražą skaitytojai išgraibstė per kelias savaites.

Šis alegorinis romanas įtvirtino H. Balzacą kaip reikšmingą Prancūzijos rašytoją, praplėtė jo pažįstamų ratą, paskatino leidėjus varžytis dėl teisės išleisti būsimas knygas. Klausimas, kurį ,,užkabino“ garsiausias realizmo literatūros atstovas, aktualus iki šiol: ar geriau gyventi aistringai, bet trumpai, ar ilgai, tačiau be jokių troškimų? Didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir pasirodžiusi knyga iš karto tapo bestseleriu. O išlaikiusi laiko išbandymą – literatūros klasika.

Honoré de Balzac (1799–1850) – vienas žymiausių Prancūzijos rašytojų, realizmo pradininkas literatūroje. Jo sukurti personažai daugiasluoksniai, prieštaringi, turintys privalumų ir trūkumų, todėl juose lengva atpažinti žmogui būdingas savybes.