Vakarų fronte nieko naujo

Vokiečių rašytojo Ericho Marijos Remarko romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ – viena iškiliausių ir populiariausių XX a. pasaulinės literatūros viršūnių, laikomas bene išraiškingiausiu „prarastosios kartos“ rašytojų manifestu ir įtaigiausiu kūriniu apie karą. 

Ericho Marijos Remarko romanai, atspindintys Pirmojo pasaulinio karo metus ir pokario negandas, gali būti pavadinti epochos metraščiu. „Vakarų fronte nieko naujo“ – skausmingas ir jautrus kūrinys, praskleidžiantis patoso, šovinizmo ir patriotizmo širmą ir apnuoginantis už jos besislepianti karo siaubą. Tai ir  pasakojimas apie jaunus žmones, iš kurių žiaurus likimas atėmė ateities planus ir svajones…

Paulius Boimeris kartu su klasės draugais tiesiai iš mokyklos suolo patenka į frontą, kuriame susiduria su šiurkščia karo realybe. Į karo mėsmalę įtraukti jaunuoliai bejėgiškai stebi, kaip kultūros ir progreso pasaulis, apie kurį buvo diskutuojama gimnazijų klasėse, griūna kartu su pirmu subombarduotu apkasu. Nežmoniškas kapralo Himelštoso muštras, pavojai fronto linijose, vienas po kito mūšio lauke krintantys likimo draugai yra dar besiformuojančių jaunuolių, tačiau jau kareivių, kasdienybė. Karo žiaurumui ir beprasmybei nėra ribų. 

Jaunuolius iš šio košmaro gelbsti tik tvirta draugystė, kuri yra vienintelė atsvara visa naikinančiam karui. Net ribinėse situacijose Paulius išlieka ištikimas sau duotam pažadui kovoti prieš bet kokią neapykantos,  įtraukiančios jaunus žmones į beprasmio žudymo ir mirties liūną, apraišką. Tai karas, kuriame vienos kartos bendraamžiai kovoja vienas prieš kitą tik todėl, kad skiriasi jų uniformos ir antpečiai.

„Aš jaunas, man dvidešimt. Ir vis dėlto apie šį gyvenimą nežinau nieko, išskyrus neviltį, mirtį, baimę ir beprasmišką dirbtinumą virš sielvarto bedugnės“, – tai Pauliaus Boimerio testamentas.

Erichas Marija Remarkas (Erich Maria Remarque, 1898–1970) – akylas savo epochos stebėtojas, politikos žinovas, netarnavęs jokiai ideologijai, humanistas, laikęsis nuošalyje, spalvinga ir charizmatiška asmenybė. E. M. Remarkas pasižymi neeiliniu gebėjimu vaizduoti karo grėsmę, įtampą ir baimę, jo pasakojimas gniaužia kvapą ir šokiruoja. Rašytojo plunksna atidžiai fiksuoja pasirinkimo momentus, kai tenka atimti gyvybę kitam arba būti nužudytam. Romane nestinga ir karčios ironijos – karstų promenados kariams einant į mūšį ar dvigubo maisto davinio, kai pusę pulko sunaikina bombos.

Rašytojas būdamas aštuoniolikos metų savanoriu išėjo į Pirmąjį pasaulinį karą, keletą kartų buvo sunkiai sužeistas. Po karo dirbo bibliotekininku, verslininku, mokytoju, redaktoriumi. Pirmojo literatūrinio pripažinimo sulaukė 1929 m. – išleidęs ketvirtąją knygą „Vakarų fronte nieko naujo“. Tiesa, romanas nebuvo priimtas vienareikšmiškai. Vieni jį laikė karo sunaikintos „prarastosios kartos“ manifestu, kiti E. M. Remarkui klijavo tautos išdaviko etiketę. Anot kritikų, rašytojas sumenkino Vokietijos kariuomenės pasiekimus, tendencingai ir perdėtai atsiliepė apie karo siaubą ir siekė visiems primesti pacifistinę ideologiją. 

E. M. Remarką nuolat persekiojo naciai, kurie 1933 m. uždraudė ir viešai degino jo knygas, skleisdami propagandinį melą apie žydišką jo kilmę. Bėgdamas nuo persekiojimų, rašytojas emigravo iš Vokietijos, gyveno JAV ir Šveicarijoje. E. M. Remarkas priklauso rašytojų kartai, patyrusiai dramatiškiausius XX a. istorinius įvykius. Iš šių patirčių kyla svarbiausios jo kūrybos temos: įvairūs žmogaus tragiško likimo aspektai, gyvenimo vertės iškėlimas. Deja, Vokietija Pauliaus Boimerio perspėjimo neišgirdo.