Fiodoras Dostojevskis

„Kai matau kaip žmonės, nežinodami ką veikti, prasimano apgailėtinų užsiėmimų ir pramogų, aš ieškau knygos ir tariu sau: vien šito pakanka visam gyvenimui.”

Fiodoras Michailovičius Dostojevskis — žymus XIX a. rusų rašytojas, klasikas, žurnalistas, filosofas, iki pat šiol laikomas literatūros genijumi. F. Dostojevskio kūryba ir asmenybė padarė milžinišką įtaką visų laikų literatūrai bei ateities kūrėjams. Jaunystėje šis rašytojas suartėjo su socialistais, kurių veiklą valdžia laikė revoliucine, todėl jis buvo nuteistas mirties bausme sušaudant. Visgi likimas buvo gailestingas: F. Dostojevskis gavo caro malonę ir vietoje mirties, buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs jis pasinėrė į kūrybą — būtent šiuo laikotarpiu ir gimė žymiausi F. Dostojevskio kūriniai: „Užrašai iš mirusiųjų namų”, „Pažeminti ir nuskriaustieji”, „Nusikaltimas ir bausmė”. 

Biografija

• Gimė 1821 m., antras iš septynių vaikų. Jo tėvas, karo gydytojas, dirbęs valstybinėje ligoninėje, buvo griežtas ir savanaudis, o motina – priešingai – pasyvi, maloni ir dosni. Galbūt dėl šio fakto F. Dostojevskis savo romanus užpildė veikėjais, kurie, atrodo, pasižymi priešingais temperamento kraštutinumais.

• Ankstyvasis F. Dostojevskio išsilavinimas buvo įgytas kariuomenės inžinerijos mokykloje, kur jam, matyt, buvo nuobodu nuo rutinos ir neįdomaus studentiško gyvenimo. Todėl didžiąją laiko dalį jis praleido besigilindamas į literatūros reikalus ir skaitydamas naujausius autorius. Tuo metu, kai jaunasis studentas buvo išvykęs į mokyklą, jo tėvą nužudė jo dvare gyvenę valstiečiai. Ši staigi ir žiauri žmogžudystė paveikė jaunojo F. Dostojevskio vidų, ir kai jis pradėjo rašyti, nusikaltimų, ypač žmogžudysčių, tema buvo aktuali kiekvienoje naujoje publikacijoje. Tai yra pagrindinė „Nusikaltimo ir bausmės“ tema. F. Dostojevskis niekada neišvengė žmogžudysčių siaubo ir net gyvenimo pabaigoje pasirinko rašyti apie kitą smurtinę mirtį – tėvo mirtį – kaip „Brolių Karamazovų“ pagrindą.

• Dvejus metus praleidęs armijoje, F. Dostojevskis pradėjo savo literatūrinę karjerą romanu „Vargo žmonės“, kuris iš karto sulaukė didelio pasisekimo ir populiarumo, o kritikai jį įvertino labai palankiai. Dar niekada anksčiau rusų rašytojas taip nuodugniai nenagrinėjo psichologinių žmogaus vidinių jausmų sudėtingumo ir sudėtingos proto veiklos. 

• Bene lemtingiausi F. Dostojevskio gyvenimo metai prasidėjo netrukus po „Vargo žmonių“ išleidimo. Šie metai buvo vieni aktyviausių ir keisčiausių visoje Rusijos istorijoje, o F. Dostojevskis šioje permainų epochoje atliko nepaprastai aktyvų vaidmenį. Pasinaudodamas įtaka, įgyta su literatūriniais pasiekimais, jis įsitraukė į abejotino pobūdžio politines intrigas. Pavyzdžiui, jam didelę įtaką darė iš Vakarų į Rusiją plūstančios naujos bei radikalios idėjos, ir netrukus jis prisijungė prie tų, kurie tikėjosi revoliucionizuoti Rusiją pasitelkdami įvairias vakarietiškas reformas. F. Dostojevskis paskelbė daug straipsnių įvairiais politiniais klausimais, puikiai žinodamas, kad jie yra nelegalūs, o visą spaudą kontroliuoja ir cenzūruoja valdžia.

• Maištingasis rašytojas ir jo draugai netrukus buvo pripažinti išdavikais revoliucionieriais ir pasodinti į kalėjimą. Po devynių mėnesių keli iš jų, įskaitant F. Dostojevskį, buvo teisiami, pripažinti kaltais ir nuteisti sušaudyti. Likus kelioms sekundėms iki šūvių, atvyko caro pasiuntinys. Buvo suteikta malonė. Iš tikrųjų caras niekada neketino sušaudyti vyrų. Jis tik pasinaudojo šiuo žiauriu metodu, kad pamokytų F. Dostojevskį ir jo draugus. Tačiau šis sukrečiantis susidūrimas su mirtimi persekiojo rašytoją visą likusį gyvenimą.

• Pakeitus mirties nuosprendį, F. Dostojevskis buvo išsiųstas į Sibirą ir per ketverius kalėjime praleistus metus pakeitė savo požiūrį į gyvenimą. Per tą laiką siaubingomis gyvenimo sąlygomis jis pradėjo iš naujo peržiūrėti savo vertybes. Jis patyrė pirmąjį epilepsijos priepuolį ir ėmė atsisakyti iki tol aklai priimtų naujųjų idėjų, kurias perėmė Rusija. Jo dvasinis atsinaujinimas buvo toks gilus, kad jis tapo pranašiškai tikintis šventa rusų tautos misija. Jis tikėjo, kad pasaulio išgelbėjimas yra rusų tautos rankose ir kad galiausiai Rusija taps pasaulio valdove. Taip pat kalėjime F. Dostojevskis suformulavo savo gerai žinomas teorijas apie kančios būtinybę. Kančia tapo pagrindine žmogaus išganymo priemone.

• Mirė 1881 m.

Kūrybos bruožai

F. Dostojevskio kanoną sudaro romanai, novelės, apysakos, apsakymai, esė, pamfletai, limerikai, epigramos ir eilėraščiai. Jis parašė daugiau kaip 700 laiškų, iš kurių keliolika yra dingę.

Savo kūriniuose F. Dostojevskis reiškė religines, psichologines ir filosofines idėjas. Jo tekstuose nagrinėjamos tokios temos kaip savižudybė, skurdas, manipuliavimas žmonėmis ir moralė. Psichologinės temos apima sapnus ir tėvo bei sūnaus santykius. Daugumoje kūrinių demonstruojama chaotiškos šiuolaikinės Rusijos sociopolitinės struktūros vizija.

Ankstyvuosiuose kūriniuose į visuomenę (pavyzdžiui, skirtumus tarp vargšų ir turtingųjų) jis žvelgė per literatūrinio realizmo ir natūralizmo prizmę. Kitų rašytojų įtaka, ypač akivaizdi ankstyvuosiuose kūriniuose, sukėlė kaltinimų plagijavimu. Tačiau pamažu jo stilius tapo individualesnis. 

Išėjęs iš kalėjimo, F. Dostojevskis į savo kūrybą įtraukė religines temas, ypač rusų stačiatikybės temas. Kai kuriose jo knygose pastebimi gotikinės fantastikos, romantizmo ir satyros elementai. Jis dažnai naudojo autobiografines arba pusiau autobiografines detales. Svarbus stilistinis Dostojevskio kūrybos elementas yra polifonija, kelių pasakojimo balsų ir perspektyvų buvimas vienu metu.