Frank Herbert

„Tikros pabaigos nėra. Tai tik vieta, kurioje sustabdai istoriją.“

Franklinas Patrickas Herbertas jaunesnysis (1920 – 1986) – amerikiečių mokslinės fantastikos rašytojas, labiausiai žinomas dėl 1965 m. romano „Kopa“ ir penkių jo tęsinių, tarp kurių – „Mesijas“ bei „Kopos vaikai“. Nors išgarsėjo savo romanais, F. Herbertas taip pat rašė apsakymus, dirbo laikraščių žurnalistu, fotografu, knygų apžvalgininku, ekologijos konsultantu ir dėstytoju.

Biografija

• Gimė 1920 m. spalio 8 d.

• Iki 1972 m., kai pradėjo rašyti visu etatu, F. Herbertas dirbo įvairius darbus ir tuo pat metu rašė socialiai angažuotą mokslinę fantastiką. Jis dirbo žurnalistu, kai išgarsėjo išleidęs epinę knygą „Kopa“ (1965 m.), kuri buvo išversta į 14 kalbų ir parduota maždaug 12 milijonų egzempliorių tiražu – daugiau nei bet kuri kita mokslinės fantastikos knyga per visą istoriją; ironiška, bet prieš išleidžiant „Kopą“, ją atmetė 20 leidyklų. 1975 m. Čilės ir Prancūzijos režisierius Alejandro Jodorowsky pabandė sukurti šios knygos kino versiją; apie tai pasakojama dokumentiniame filme „Jodorowsky's Dune“ (2013 m.). 1976 m. Dino De Laurentiis nusipirko knygos teises, o 1984 m. ekranizaciją nufilmavo Davidas Lynchas (1984 m.). Televizijos miniserialas buvo parodytas 2000 m., o vėliau pasirodė dar vienas miniserialas (2003 m.), aprėpiantis antrosios ir trečiosios „Kopos“ knygų įvykius. 2021 m. prancūzų kilmės kanadiečių režisierius Denis Villeneuve'as išleido dar vieną ekranizaciją, kuri buvo paremta pirmąja „Kopos“ dalimi.

• Mirė 1986 m. vasario 11 d.

• Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje F. Herberto sūnus Brianas pradėjo bendradarbiauti su Kevinu J. Andersonu, kurdamas „Kopos“ kronikų priešistorę, kurioje panaudojo kai kuriuos vyresniojo Herberto užrašus. 

Kūrybos bruožai

Pirmiausia F. Herbertas yra pasaulių kūrimo meistras. Jo kūryba pasižymi sudėtingomis ir iki galo įgyvendintomis išgalvotomis visatomis. Jis kruopščiai plėtoja savo istorijų aplinką, gilinasi į politinius, ekologinius ir kultūrinius savo kuriamų pasaulių aspektus. 

F. Herberto proza dažnai būna tiršta ir filosofinė. Jis nevengia savo pasakojimuose nagrinėti sudėtingų idėjų ir sąvokų. Jo kūryboje gvildenamos tokios temos kaip valdžia, religija, ekologija ir žmogaus būklė. Šis intelektualinis gilumas suteikia jo tekstams papildomų prasminių sluoksnių, todėl jie skatina skaitytojus mąstyti ir intelektualiai tobulėti.

Be to, F. Herberto pasakojimo stilius pasižymi daugybe požiūrio taškų ir sudėtingu siužetu. Jis neretai naudoja trečiojo asmens visažinio perspektyvą, leidžiančią skaitytojams susipažinti su įvairių veikėjų mintimis. Šis metodas suteikia įvairiapusį požiūrį į istorijos įvykius ir personažus. Pastarieji mėgsta vesti mąslias ir filosofines diskusijas. Dialogai dažnai pasitarnauja kaip priemonė filosofinėms ir etinėms dilemoms, pateikiamoms F. Herberto kūriniuose, nagrinėti.