Gustave Le Bon

„Masės niekada netroško tiesos. Tas, kas gali suteikti joms iliuzijų, lengvai tampa jų šeimininku; kas bando sugriauti jų iliuzijas, visada tampa jų auka.“

Charlesas-Marie Gustave'as Le Bonas (1841–1931) – žymus prancūzų polimatas, kurio domėjimosi sritys apėmė antropologiją, psichologiją, sociologiją, mediciną, išradimus ir fiziką. Jo veikalai, tokie kaip „Minios psichologija“, laikomi vienais pagrindinių minios psichologijos darbų. Kitas garsus G. Le Bono leidinys – „Revoliucijos psichologija“.

Biografija

• Gimė 1841 m. gegužės 7 d. Prancūzijoje.

• Įgijęs medicinos daktaro laipsnį, G. Le Bonas keliavo po Europą, Šiaurės Afriką ir Aziją, parašė keletą knygų apie antropologiją bei archeologiją. Vėliau jo interesai nukrypo į gamtos mokslus ir socialinę psichologiją. Knygoje „Les Lois psychologiques de l'évolution des peuples“ (1894) jis plėtojo požiūrį, kad istorija yra rasinio ar nacionalinio charakterio produktas, o dominuojanti socialinės evoliucijos jėga yra emocijos, o ne intelektas. Tikrąją pažangą jis siejo su intelektualinio elito darbu.

• G. Le Bonas manė, kad šiuolaikiniam gyvenimui vis labiau būdingi minios susibūrimai. Savo populiariausiame veikale „Minios psichologija“ (1895) jis teigė, kad sąmoninga individo asmenybė minioje paskęsta ir dominuoja kolektyvinis minios protas; minios elgesys yra vieningas, emocingas ir intelektualiai silpnas.

• Mirė 1931 m. gruodžio 13 d. Prancūzijoje.

Kūrybos bruožai

G. Le Bonas žinomas dėl savo įtakingų darbų XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. G. Le Bono stilius – mokslinio griežtumo, stebėjimo analizės ir patrauklaus pasakojimo derinys. Jo rašymas aiškus ir glaustas, todėl skaitytojai gali lengvai suprasti sudėtingas idėjas. Savo teorijas ir pastebėjimus jis pateikia paprastai, kad jie būtų prieinami plačiajai auditorijai. G. Le Bonas mintims iliustruoti pateikia gyvybingus anekdotus arba istorinius pavyzdžius, todėl jo idėjos suprantamos ir įsimintinos.

G. Le Bonas savo darbus grindžia moksliniais tyrimais ir empiriniais stebėjimais. Jis taiko sisteminį požiūrį į socialinius reiškinius, remdamasis duomenimis, statistika ir atvejų tyrimais, kad pagrįstų savo argumentus. Toks požiūris suteikia jo teorijoms patikimumo ir prisideda prie jų ilgalaikio poveikio. Autorius nebijo išsakyti provokuojančių idėjų ir mesti iššūkį nusistovėjusiems įsitikinimams. Jo raštuose dažnai pasitaiko kontroversiškų teiginių, kurie kvestionuoja įprastą išmintį, todėl tarp amžininkų kildavo debatų ir diskusijų.