Johann Wolfgang Goethe

„Kai tik pasitikėsite savimi, žinosite, kaip gyventi.“

Johanas Volfgangas fon Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe, 1749–1832) – vokiečių poetas, dramaturgas, prozininkas, mokslininkas, valstybės veikėjas, teatro režisierius ir kritikas. Jis laikomas didžiausiu ir įtakingiausiu vokiečių kalba kūrusiu rašytoju. Jo tekstai padarė milžinišką poveikį Vakarų literatūrinei, politinei ir filosofinei minčiai nuo XVIII a. pabaigos iki šių dienų. Bene garsiausi J. W. Goethe's kūriniai: „Faustas“, „Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa“.

Biografija

• Gimė 1749 m. rugpjūčio 28 d. Frankfurte, Vokietijoje. Vaikystėje daug mokėsi kalbų. J. W. Goethe's tėvas, teisininkas, teikė pirmenybę sūnaus išsilavinimui, todėl jis galėjo užsiimti literatūrine ir kultūrine veikla. J. W. Goethe žavėjosi tokiais rašytojais kaip Homeras bei Ovidijus, ir ištisas šių tekstų ištraukas įsidėjo į atmintį.

• Meilė poezijai išliko ir po teisinio išsilavinimo, o 1770 m. J. W. Goethe anonimiškai išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Annette“. Baigęs studijas, jis sukūrė satyrinę kriminalinę komediją, įsimylėjo liaudies poeziją ir susižavėjo Šekspyru.

• 7–ajame dešimtmetyje J. W. Goethe Vokietijoje praktikavo unikalią, pažangią teisės atmainą. Šalia to darė redaktoriaus, dramaturgo ir poeto karjerą. Pirmąjį plačiai skaitomą romaną, autobiografinę, džiaugsmingai romantišką tragediją „Jaunojo Verterio kančios“ jis parašė 1774 m., būdamas 24 metų. Knyga iš karto sulaukė tarptautinės sėkmės. Napoleonas Bonapartas pavadino ją vienu didžiausių Europos literatūros kūrinių. Knyga sukėlė „Werther-Fieber“ fenomeną, kai visoje Europoje jauni vyrai pradėjo rengtis kaip tragiškasis herojus, ir atvedė J. W. Goethe į Saksonijos-Veimaro-Eizenacho didžiojo kunigaikščio Karlo Augusto dvarą, kur jis tapo svarbiu patarėju. Vėlesniais metais J. W. Goethe išreiškė pasibjaurėjimą šiuo romanu ir romantiniu žanru, iš kurio jis kilo, tačiau knygos poveikis J. W. Goethes karjerai ir viešajam įvaizdžiui buvo neabejotinas.

• 1794 m. J. W. Goethe susipažino su poetu ir dramaturgu Frydrichu Šileriu bei užmezgė bendradarbiavimo ryšius, kurie lėmė abiejų menininkų kūrybinę sėkmę. Abu jie Veimaro teatrą pavertė nacionaline vertybe, o jų bendra kūryba sudaro vokiečių literatūros šerdį, kurią pritaikė daugelis kompozitorių, tokių kaip Mocartas ir Bethovenas. Šiuo laikotarpiu J. W. Goethe daug rašė, įskaitant „Romėniškas elegijas“ – įtaigų 24 eilėraščių ciklą apie kelionę į Italiją. Tačiau tik po Šilerio mirties 1805 m. jis sukūrė garsiausią kūrinį „Faustas“ apie dvikovą su velniu siekiant transcendentinio pažinimo. Ši epinė poema buvo adaptuota į operą ir iki šiol atliekama visame pasaulyje.

• Nepaisant savo kaip poeto sėkmės ir įtakos, J. W. Goethe teigė, kad nesididžiuoja literatūriniais pasiekimais, o tiki, kad jo kaip filosofo ir mokslininko darbai, ypač teorijos apie spalvas, bus tikrasis palikimas. Tačiau jo raštai – emocingi, toli siekiantys, pranašiški ir formalūs – stimuliavo Vakarų literatūros ir minties kartas. 

• Mirė Veimare 1832 m. kovo 22 d. Palaidotas Veimaro istorinių kapinių kunigaikščių kriptoje.

Kūrybos bruožai

J. W. Goethe‘s rašymo stilius rodo ne tik jo aplinkos suvokimą, bet ir gilų filosofinį supratimą. J. W. Goethe‘s kūryba priklauso preromantiniam literatūros judėjimui, kuris maištavo prieš įprastus to meto stilius ir akcentavo individo emocijas bei jausmus. J. W. Goethe‘s filosofiniai įsitikinimai, kuriuose įžvelgiama pusiausvyra tarp aistros ir santūrumo, atsiskleidžia jo kūryboje, kurią iš dalies įkvėpė Jeano-Jacques'o Rousseau filosofija. Jo kūriniuose dažnai akcentuojamas emocinis veikėjų gyvenimo aspektas ir parodoma, kad kartais jausmai yra stipresni už protą.

J. W. Goethe‘s rašymo stiliui įtakos turėjo ir herdiano filosofinis įsitikinimas, kad kalba yra natūralistinė ir kūrybiškai impulsyvi, todėl rašant J. W. Goethe‘s žodžiai jaučiasi natūralūs ir laisvai liejasi, net jei yra suplanuoti. J. W. Goethe‘s kalba yra jausminga ir aistringa, niekada nebūna žodžių su per daug skiemenų. Tai sukuria intuityvų, įtraukiantį rašymo stilių.